Orangutango debiutas (dar vadinamas Sokolskio arba lenkiškuoju debiutu) – nestandartinis šachmatų debiutas, pradedamas ėjimu 1.b4. Pasak ChessBase, iš 20 galimų baltųjų ėjimų 1.b4 yra devintas populiariausias meistrų žaidimuose. Jis, kaip ir kiti nestandartiniai ėjimai, Šachmatų debiutų enciklopedijoje žymimas A00 numeriu.
Debiutas niekada nebuvo populiarus aukščiausio lygio žaidėjų partijose, nors nemažai garsių žaidėjų kartais jį panaudodavo (pavyzdžiui, Retis prieš Ševeningeną1923 m. ir Spaskis prieš Smyslovą1960 m. Maskvos–Leningrado partijoje). Ko gero, žymiausias atvejis – Tartakoverio ir Maročio partija Niujorke1924 m., po kurios jis gavo Orangutango pavadinimą. Pasakojama, jog Tartakoveris lankėsi zoologijos sode ir nusprendė paskirti savo kitą žaidimą jame matytam orangutangui. Sovietų žaidėjas Aleksejus Sokolskis (1908–1969) apie šį debiutą 1963 m. yra išleidęs monografiją: Debyut 1 b2-b4.
Debiutas daugiausia pagrįstas taktika, nukreipta į juodųjų valdovės flangą arba f6 ir f7 laukelių kryptimi. Juodieji gali atsakyti įvairiai: ko gero ambicingiausias planas – siekti centro (į kurį pirmasis baltųjų ėjimas nepretenduoja) einant 1…d5, 1…e5 arba 1…f5, mažiau ambicingi ėjimai: 1…Žf6, 1…c6 (vadinamas flango variantu, ruošiant ...Vb6 arba …a5), galimas ir 1…e6. Retesni ėjimai: 1…a5 arba 1…c5. Po 1…e6 paprastai seka …d5, ...Žf6 ir galiausiai …c5. Po 1.b4 e5 baltiesems įprasta ignoruoti bpėstininko ataką ir eiti 2.Rb2, užpuolant e pėstininką, tada žaidžiami 2…d6, 2…f6 ir 2…Rxb4. Po 1…a5 baltieji dažniausiai žaidžia 2.b5 ir pasieks pranašumą dėl susilpnėjusio juodųjų valdovės flango. 1…c5 kur kas aštresnis ir agresyvesnis ir dažnai naudojamas, siekiant išvengti nusistovėjusių ir išmoktų teorijų panaudojimo. Po kirtimo tikėtina, jog juodieji nukreips spaudimą į c5 laukelį ir išvystys ataką prieš silpną baltųjų valdovės flango struktūrą.
