Sokiškių piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sokiškių piliakalnis
SokiškiųPLK.JPG

Sokiškių piliakalnis
Koordinatės
55°33′6.3″ š. pl. 26°18′3″ r. ilg. / 55.551750°š. pl. 26.30083°r. ilg. / 55.551750; 26.30083Koordinatės: 55°33′6.3″ š. pl. 26°18′3″ r. ilg. / 55.551750°š. pl. 26.30083°r. ilg. / 55.551750; 26.30083
Savivaldybė Ignalinos rajonas
Seniūnija Dūkšto seniūnija
Aukštis 22 m
Plotas 68x56
Naudotas I tūkstantmetis pr. m. e. IV ketvirtis - V a.
Žvalgytas 1958
Tirtas 19801983 m.
Registro Nr. AR196 / A1513K / 24756, 1979, 24757

Sokiškių piliakalnis su gyvenviete, Juodžeminis Kalnas – piliakalnis (unikalus objekto MC kodas 1979; Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR196; registro iki 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A1513K) ir gyvenvietė (unikalus objekto MC kodas 24757) Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, į rytus nuo Sokiškių, Dūkšto seniūnija. Pasiekiamas iš plento  102  VilniusŠvenčionysZarasai  prieš Parsvėto ežerą pasukus į kairę vakaruosna link Salako, už Samanio ežero pasukus į kairę pietvakarių kryptimi, už 300 m yra kelio kairėje.

Laiptai ant piliakalnio
Dūkšto sen., Lithuania - panoramio (41).jpg
Samanio ežeras nuo piliakalnio

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis yra Samanio ežero vakarų krante esančioje atskiroje kalvoje. Aikštelė ovali, su iškiliu viduriu (55-65 m skersmens),[1] pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 68x56 m dydžio, iškiliu viduriu, 4 m žemesne pietrytine dalimi. Šlaitai statūs, nuo 4 m aukščio vakaruose iki 22 m. Piliakalnis buvo ilgai ariamas, sunaikinta kultūrinio sluoksnio viršutinė dalis. Dabar dirvonuoja.

Į pietus – pietvakarius ir šiaurės vakarus nuo piliakalnio 6 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos, lygios ir grublėtos keramikos, kaulinė yla, molinis verpstukas.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1958 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. [2]

19801983 m. Elena Grigalavičienė ištyrė didžiąją piliakalnio aikštelės dalį – iš viso 1115 m², aptiko iki 2 m storio kultūrinį sluoksnį su įvairiais radiniais: akmeniniais įtveriamaisiais ir kirviais su skyle kotui, šlaku, gyvulių kaulais, brūkšniuota, gludinta, grublėta keramika, kaulo dirbiniais. Aikštelės šiaurės vakarų – šiaurės rytų krašte aptiktas 2–3 m pločio viršuje, iki 1,5 m pločio apačioje negilus griovys, už kurio buvo supiltas 2 m pločio ties pagrindu, iki 0,7 m aukščio pylimėlis ir už jo iškastas antras 5 m pločio, iki 2 m gylio griovys. Jo vidinėje pusėje stovėjo medinė užtvara. Šie įtvirtinimai greičiausiai juosė visą aikštelę. Šiaurės vakarų aikštelės krašte buvo įrengti 1,7 m pločio vartai, kuriuos nuo aptvaro šlaito link šonuose tvirtino stulpų 5,5 m ilgio eilės. Pirmieji mediniai stulpinės konstrukcijos pastatai stovėjo arčiau aikštelės centro. Jie sudegė, o nauji buvo atstatyti arčiau aikštelės pakraščių, kur užlygintas čia buvęs griovys. Pastariesiems vėl sudegus buvo pertvarkyti piliakalnio gynybiniai įrenginiai: užverstas išorinis griovys, pastatinti šlaitai, į išorę praplėsta aikštelė. Iš aiškesnių pastatų liekanų aptikta 5x3,5 m dydžio keturkampė žeminė, įgilinta iki 1 m. Paskutiniame laikotarpyje jau naudoti metaliniai įrankiai: peiliai, ylos, žalvariniai papuošalai: apyrankės, grandinėlės, rasta ir ietigalių fragmentų.

Iš viso rasta apie 700 dirbinių: 500 – kaulo, 107 – akmens, 9 – rago, 53 – molio, 13 – geležies, 6 – žalvario, daugiau kaip 10 000 lipdytinės keramikos fragmentų, apie 11 000 gyvūnų kaulų. [3]

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pr. m. e. IV ketvirčiu – V a.. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymas dėl pripažinimo valstybės saugomu – 2005-04-29; Nr. ĮV-190. Paminklo teritorijos plotas 40 000 m². Vizualinio apsaugos zonos pozonio plotas 3 502 000 m².

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Jakiškių piliakalnis 6 km Bielkaučiznos piliakalnis 14 km Vitkūnų piliakalnis 9 km Blank-50px.png
Gatelių piliakalnis 21 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Čeberakų piliakalnis 12 km
Garbšių piliakalnis 13 km Bajorų piliakalnis 10 km Dūkšto piliakalnis 0,85 km
Pasamanės piliakalnis 0,2 km

Pastaba:
Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Ignalinos rajono savivaldybė - Architektūriniai, archeologiniai, istoriniai paminklai“. ignalina.lt. 2015-12-01. Suarchyvuotas originalas 2016-04-16. Nuoroda tikrinta 2016-04-16. 
  2. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 153–154 (Nr. 677)
  3. Sokiškių piliakalnis. DUOMENYS

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p. 110.
  • Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, V.,1993, p. 64.
  • Lietuvos piliakalniai: atlasas. Vilnius, 2005, t. 1, p. 178–179.
  • Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva I. V., 1996. P. 168–169.
  • Bronius Dakanis. Archeologijos paminklų žvalgymas 1991 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais. Vilnius. 1992. T. I, p. 97–98.
  • Elena Grigalavičienė. Sokiškių piliakalnis // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1980 ir 1981 metais. Vilnius, 1982. p. 24–27.
  • Elena Grigalavičienė. Sokiškių piliakalnis // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. Vilnius, 1984. p. 22–25;
  • Elena Grigalavičienė. Sokiškių piliakalnis // Lietuvos archeologija, V., t. 5. 1986.
  • Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva I. V., 1996. P. 168–169.
  • A. Pilipaitis, V. Vainauskas. Archeologijas priemineklu kartešana // Zvaigznota debess (Riga). 1987, pavasaris. P. 27-30.
  • Gintautas Zabiela. Rytų Lietuvos archeologijos paminklų žvalgymas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. Vilnius, 1990. p. 204–206.
  • Gintautas Zabiela. Rytų Lietuvos archeologijos paminklų žvalgymas ir žvalgomieji tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais. Vilnius. 1992. T. II, p. 114–119.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]