Sofija Veiverytė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Sofija Veiverytė (g. 1926 m. balandžio 13 d., Naujatrobių kaime, Kauno rajonas2009 m. liepos 23 d. Vilnius) – Lietuvos monumentaliosios ir dekoratyvinės tapybos dailininkė, profesorė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1935 m. baigė Kauno Saulės gimnaziją, 1941 m. – Kauno suaugusiųjų gimnaziją, 1949 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, kur studijavo monumentaliąją tapybą (vad. Stasys Ušinskas). Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1957 m.

1948 m., dar nebaigusi studijuoti buvo pakviesta dėstyti piešimą Kauno dailės institute. Nuo 1952 m. LTSR valstybiniame Dailės institute Vilniuje dėstė piešimą, vėliau tekstilės katedroje. 1968 m. pradėjo vadovauti freskos ir mozaikos studijai. Dailininkė gilinosi į molbertinės tapybos specifiką, nuo 1978 m. tapybos katedros tapybos studijos vadovė. Nuo 1966 m. docentė, nuo 1982 m. profesorė.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dailininkės kūryboje galima išskirti tris sritis: monumentaliąją dailę, molbertinę tapybą ir piešinį. Figūrinėse kompozicijose, portretuose ryškus autorės sugebėjimas perteikti vaizduojamo asmens dvasios būseną, monumentaliai ir drąsiai apibendrinti psichologinį tipą. Kartais autorė naudoja grotesko, deformavimo, neišbaigtumo raišką, kartu pabrėždama stipraus, gražaus žmogaus idėją. Nuo 9-o dešimtmečio S. Veiverytės kūryboje ima vyrauti romantizuoti žvėrių, žirgų motyvai, istorinės temos. Atsiskleidžia improvizacinė dailininkės prigimtis, minkštėja linijų plastika.[1] Kūriniai monumentalūs, ekspresyvūs, didelės apimties, jiems būdinga raiškus piešinys, subtilūs tonų ir pustonių deriniai. Sukūrė A. Savicko, N. Ambrazaitytės, R. Staliliūnaitės, J. Kuzminskio, R. Katiliaus, K. Simanonio ir kt. portretus. 13 darbų yra P. M. Tretjakovo galerijoje ir Puškino muziejuje, 3 paveikslai Sofijos nacionalinėje galerijoje. Nemažai darbų įsigiję įvairių šalių kolekcininkai.[2]

Premijos ir apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat diplomai ir garbės raštai Lietuvoje ir užsienyje.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]