Socialinė lygybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Socialinė lygybė – idealizuota politinė-filosofinė, istorinė kategorija, kuria išreikšti visų piliečių vienodų politinių teisių, panašaus materialinio pragyvenimo, dvasinių vertybių prieinamumo, socialinė apsaugos ir kiti pan. siekiai susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis.[1]

Socialinės lygybės principai pirmiausiai buvo bandyti įgyvendinti religinėse bendruomenėse, vėliau jas savo darbuose gvildeno utopinių mokymų apie visuomenės organizavimą skleidėjai – Tomas Moras, Kampanela. Socialinės nelygybės susidarymo ekonominius aspektus analizavo Karlas Marksas „Kapitale“, o kaip politinės kovos radikalųjį lozungą naudojo ir tebenaudoja komunistai bei bolševikai, bandydami pateisinti revoliucinį privačios nuosavybės nuasmeninimą ir jos nacionalizavimą.

Šis lozungas buvo itin populiarus pradiniu „laukinio, žiauriojo kapitalizmo“ laikotarpiu ir stimuliavo profesinių sąjungų susikūrimą. Socialdemokratų partijos taip pat savo programose akcentuoja socialinės lygybės siekį, tačiau jo realizavimą jie sieja su didesniu verslo apmokestinimu ir geresniu švietimo, socialinės bei sveikatos apsaugos finansavimu. Liberalai socialinę lygybę sieja su verslo laisvės ir jo ribojimų mažinimu, efektyvia ekonomika ir mokestinių įplaukų į valstybės biudžetą socialinėms reikmėms didėjimu.

Ekonominio socialinės lygybės siekio realizavimas socialistinėse santvarkose SSRS ir kitur privedė prie menkai efektyvių riboto augimo biurokratinių centralizuotų ekonomikų sukūrimo, lygiavinės nepasiturinčios visuomenės su ribotomis demokratinėmis teisėmis agresyviose totalitarinėse valstybėse sukūrimo, tarptautinės įtampos didėjimo ir eilės karų kilimo, lenktyniaujant skirtingų ideologijų valstybių sąjungoms.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lygybė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-12-01.