Smulkiažiedė gegužraibė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Neotinea ustulata
Apsauga: 1(E) – Prie išnykimo ribos
Smulkiažiedė gegužraibė (Neotinea ustulata)
Smulkiažiedė gegužraibė
(Neotinea ustulata)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Lelijainiai
(Wikispecies-logo.svg Liliopsida)
Eilė: Smidriečiai
(Wikispecies-logo.svg Asparagales)
Šeima: Gegužraibiniai
(Wikispecies-logo.svg Orchidaceae)
Gentis: Neotinea
(Wikispecies-logo.svg Neotinea)
Rūšis: Smulkiažiedė gegužraibė
(Wikispecies-logo.svg Neotinea ustulata)

Smulkiažiedė gegužraibė[1] (Neotinea ustulata) – gegužraibinių (Orchidaceae) šeimos augalas. Paplitęs daugiausia Pietų ir Vidurio Europoje, ypač Ispanijoje ir Graikijoje, šiaurėje arealas siekia Angliją, pietų Švediją, rytuose – Uralą ir Kaukazą.[2]

Augalas žolinis, status, 10-20 cm aukščio. Lapai paprasti ištisiniai, lygiakraščiai su stiebą apimančiomis makštimis. Žiedai maži, susitelkę į žiedyną – kekę, iki 1 cm ilgio, lūpa balta, raudonai taškuota, šalmas pusrutuliškas, purpurinis. Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Turi šakniagumbius. Būdingas vaisius – dėžutė, kurioje subręsta daug smulkių, vėjo platinamų sėklų. Augalai vystosi ilgai, nuo sėklos sudygimo iki žydėjimo praeina 10–15 metų.[3]

Augalas šviesomėgis, auga šiltuose šlaituose, sausose ar vidutinio drėgnumo šienaujamose ir ganomose žemažolėse pievose.

Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Lietuvoje žinoma 15 šios rūšies radaviečių. Daugiausia radaviečių žinoma šiaurinėje šalies dalyje, tačiau viena gyvybingiausių populiacijų yra Varėnos rajone.[3]

Smulkiažiedės gegužraibės žiedai

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Svarstyti Lietuvoje savaime augančių gegužraibinių šeimos augalų pavadinimai, VLKK, 2006-02-28.
  2. Neotinea ustulata, Kew Plants & Fungi. Kew Royal Botanic Gardens.
  3. 3,0 3,1 Lietuvos griežtai saugomos rūšys, sudarė Gintautas Vaitonis. Vilnius: Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija, 2015.


Commons-logo.svg

Vikiteka