Slucko apgultis
| Slucko apgultis | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: ATR–Rusijos karas (1654–1667) | |||||||||
.jpg) Slucko miesto schema (1650 m.) | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
.svg){kind=small} Rusijos carystė Etmonatas |
 Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ( Abiejų Tautų Respublika) | ||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
 Aleksejus Trubeckojus |
Vilhelm Patterson | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| iki 20 tūkst. | apie 2 tūkst. | ||||||||
| Nuostoliai | |||||||||
| Nedideli | |||||||||
Slucko apgultis (bltr. Аблога Слуцка) – 1655 m. rugsėjo mėn. vykusios Rusijos carystės ir Etmonato karinių pajėgų kautynės su Abiejų Tautų Respublikos kariuomene dėl Slucko miesto ir tvirtovės. Vienas 1654–1667 m. ATR–Rusijos karo mūšių.
Apsiaustoms ATR pajėgoms vadovavo miesto karinis gubernatorius pulkininkas Vilhelmas Patersonas. Miestą puolė kunigaikščio Aleksejaus Trubeckojaus[1] vadovaujamos Rusijos pajėgos, prie kurių prisijungė Vasiljaus Zolotarenkos (ukr. Василь Нечипорович Золотаре́нко) arba Ivano Zolatarenkos (ukr. Іван Золотаренко)[2] vadovaujamos Zaporižės kazokų pajėgos.[1]
Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1654–1667 metų ATR-Rusijos karas Abiejų Tautų Respublikai prasidėjo nesėkmingai. 1654 metais Rusijos carystės kariuomenė užėmė nemažai teritorijų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytuose. Ypač didele netektimi LDK tapo Smolensko užėmimas 1654 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė, vadovaujama didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos, buvo galutinai sutriuškinta Šepelevičių mūšyje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės 1654–1655 metų žiemos kontrpuolimas buvo atremtas Rusijos kariuomenės. Vėliau Rusijos carystės pajėgos perėjo į puolimą ir pradėjo užiminėti naujas teritorijas.[3]
Šalių pajėgos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tvirtovės būklė mūšio išvakarėse
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sluckas buvo privatus miestas. Jo valdovas Boguslavas Radvila XVII a. ketvirtame-šeštame dešimtmečiuose pavertė miestą galinga tvirtove.[1][1][1] Slucko gynybinių pajėgumų stiprinimas vyko ir 1654 metais. 1654 m. vasarą Boguslavas Radvila padidino Slucko įgulą, o Slucko gubernatoriumi paskyrė Vilhelmą Patersoną. Po nesėkmingo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės kontrpuolimo 1655 m. žiemą–pavasarį B. Radvila dar kartą papildė įgulą. Tuomet ją sudarė apie 1 000 profesionalių karių. Be to, buvo mobilizuoti vietos miestiečiai, iš kurių suformuoti 4 milicijos pulkai (iki 1,8 tūkst. žmonių). Jų užduotis buvo saugoti tam tikrus tvirtovės ruožus.[1][2]
Nuo 1655 metų pradžios vyko esamų įtvirtinimų modernizavimas ir naujų statyba. Po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pralaimėjimo prie Mogiliavo 1655 metais kunigaikštis Boguslavas Radvila atvyko į Slucką. Jam prižiūrint buvo baigta statyti nauja citadelė ir modernūs įtvirtinimai aplink miestą.[2]
Rusijos kariuomenė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lenkų istoriko К. Babiatinskio teigimu, kunigaikštis A. Trubeckojus vadovavo sąlyginai nedidelėms pajėgoms.[2] Baltarusių autoriaus A. Grickevičiaus nuomone, priešingai, rusų pajėgas galėjo sudaryti apie 20 tūkst. karių.[1]
Slucko gynyba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1655 m. rugsėjo 2 d. Rusijos carystės kariuomenė, vadovaujama A. Trubeckojaus, priartėjo prie Slucko. Trubeckojus įsikūrė Slucko Švč. Trejybės vienuolyne. Jis pasiūlė Sluckui pasiduoti, tačiau Slucko įgula į tai atsakė patrankų šūviais.
Naktį iš rugsėjo 2 į 3 d. rusų kariai su šūksniais „Caro miestas!“ (rus. „Царев город!“) puolė miestą. Tačiau įgulos kariai juos atmušė, mūšyje netekę vieno žmogaus.[1]
Rugsėjo 6 d. tarp rusų ir Slucko gynėjų vyko artilerijos dvikova, kurią Rusijos kariuomenė pralaimėjo.[2] Vėliau Rusijos carystės pajėgos sudegino Slucko priemiesčius.[1] Iš savo būstinės prie apsiausto Slucko 1655 m. A. Trubeckojus rašė carui: „…kaimus, ir javus, ir šieną, ir visas arklinių pašarų atsargas mes iš abiejų pusių deginome, žmones žudėme, ėmėme į nelaisvę ir viską visiškai nusiaubėme be jokios liekanos, taip pat siuntėme būrius deginti ir niokoti aplinkines vietoves“.[4]
Po nepasisekusio puolimo Trubeckojus atsitraukė nuo tvirtovės ir patraukė Nesvyžiaus link, pakeliui niokodamas Naugarduko žemę[2] – buvo užimti ir sudeginti Kleckas, Myrius, Myšas, Stalovičiai ir kt. kaimai ir miesteliai.[1]
1655 m. rugsėjo 27 d. Trubeckojaus kariuomenė ir kazokų daliniai (apie 5 tūkst. žmonių)[2] vėl patraukė Slucko link. Pasak lenkų istoriko K. Babiatinskio, kazokams vadovavo Vasilijus Zolotarenka.[2] Baltarusijos istorikas A. Grickevičius rašo, kad Trubeckojus žygiavo prie miesto kartu su Ivano Zolotarenkos kazokais. Tai reiškia, kad jis arba nurodo, jog kazokams vadovavo I. Zolotarenka, arba tiesiog neįvardija konkrečių kazokų dalinių vado.[1]
Trubeckojus vėl pradėjo derybas dėl miesto kapituliacijos, žadėdamas įvairias lengvatas po pasidavimo. Laiškai su siūlymu kapituliuoti buvo siunčiami karininkams, miestiečiams ir gubernatoriui. Slucko įgulos vadas, miesto karinis gubernatorius pulkininkas Vilhelmas Patersonas, pasiuntė į priešo stovyklą kalinį su laišku, kuriame buvo pasakyta, kad Slucką reikia užkariauti krauju, o ne laiškais.[1]
Tolesni įvykiai įvairiuose šaltiniuose aprašomi skirtingai. Pasak A. Grickevičiaus, rugsėjo 29 d. Trubeckojaus kariuomenė pradėjo trauktis Kozlovičių ir Liubanės keliu. Sužinojęs apie tai, Slucko gubernatorius Patersonas, vadovaudamas kelioms raitelių vėliavoms, pradėjo juos persekioti, tačiau duomenų apie susirėmimus tarp jų nėra užfiksuota.[1] Pagal lenkų istoriko K. Babiatinskio versiją, rusų kariuomenė atsitraukė rugsėjo 30 d., po to, kai įgula į siūlymą pasiduoti atsakė ugnimi.[2]
Rugsėjo 30 d. besitraukiančios Rusijos kariuomenės ariergardas sudegino priemiesčio kaimą Klepčianus.[1]
Rezultatai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po šio mūšio Rusijos carystės kariuomenė Slucko daugiau nebepuolė. K. Babiatinskio nuomone, „didele dalimi tai buvo miesto valdovo vykdytos politikos (ypač kazokų atžvilgiu) rezultatas, taip pat tvirtas tvirtovės ir įgulos galybės įrodymas“.[2]
Viso ATR–Rusijos karo (1654–1667) metu Sluckas nebuvo užimtas nei Rusijos carystės kariuomenės, nei Etmonato pajėgų.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 Грыцкевіч А. Слуцка абарона 1655 // Вялікае княства Літоўскае: Энцыклапедыя. У 3 т. Т.2: Кадэцкі корпус — Яцкевіч / Рэдкал.: Г. П. Пашкоў (гал.рэд.) і інш.; Маст. З. Э. Герасімовіч. — Мн.: БелЭн, 2007. — 792 с.: іл. p. 590–591.
- 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 Конрад Бабятыньскі. Адносіны жыхароў ВКЛ да маскоўскага войска ў 1654–1655 г. Archyvuota kopija 2023-10-05 iš Wayback Machine projekto. , 2007.
- ↑ Малов А. В. Русско-польская война 1654–1667 гг. Москва, Цейхгауз, 2006. – с. 16 – 19.
- ↑ Лобин, Алексей. Неизвестная война 1654–1667 гг. – Скепсис.