Pereiti prie turinio

Slava

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Slava, šeimos šventųjų garbinimas
Nematerialusis pasaulio paveldas
Slava, šventųjų pagerbimui skirta apeiga
Vieta Serbijos vėliava Serbija
Regionas** ENA
Įrašas 2014
Nuorodos
Nuoroda
Vikiteka: SlavaVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.
Teminė paroda apie slavą, Etnografinis muziejus Belgrade

Slava (serb. Слава – „garbė“) – serbų šeimos kasmetinė apeiga, skirta globojančiam šventajam pagerbti. Ji būdinga daugiausia stačiatikiams serbams ir laikoma vienu svarbiausių jų tapatybės simbolių.

Šventė siejama su pirmuoju šeimos protėviu, priėmusiu krikščionybę, o tradicija perduodama vyriškąja linija. Slava reiškia šeimos vienybę, tikėjimą ir bendruomeniškumą.

2014 m. ši tradicija įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilmės hipotezės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šv. Sava (1174–1236 m.)

Pirmieji slavos papročio paminėjimai tarp serbų siekia bent XI a.,[1] tačiau tiksli šio reiškinio kilmė nėra aiški. Viena hipotezė sieja slavą su graikų ir romėnų herojų kultais: graikiškąją versiją grindžia žodžio koljivo (šventei būdingo kviečių patiekalo) sąsaja su graikų koliva, o romėniškoji remiasi panašumais į senovės Romos šventimo formas, pavyzdžiui, duonos laužymą ar tostus.[2] Kita hipotezė paprotį kildina iš Viduramžių Serbijos ir sieja jį su Šv. Sava, pirmuoju serbų arkivyskupu, kuris, tikėtina, pritaikė ankstesnius protėvių pagerbimo ritualus prie krikščioniškosios praktikos.[3][4]

Mokslinėje literatūroje slavos kilmė tebėra diskusijų objektas. Dalis tyrėjų pažymi, kad jos suvokimas kaip unikalaus serbų etninės tapatybės ženklo yra labiau romantizuota idėja nei pagrįsta istorinė išvada.[5]

Šiuolaikinė raida

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Antrojo pasaulinio karo, urbanizacija ir komunistinio režimo vykdytas stačiatikių tradicijų ribojimas pakoregavo kai kuriuos slavos papročius. Antroje XX a. pusėje, išsisklaidžius patriarchalinėms šeimoms, šventė neretai buvo minima keliose vietose vienu metu.

Komunistiniu laikotarpiu slava išliko kaip neoficiali tradicija, o po komunizmo žlugimo atgijo kartu su platesniu religinių papročių atsinaujinimu. Šiandien ji laikoma savitu serbų kultūros reiškiniu, praktikuojamu tiek religingų, tiek pasaulietišką gyvenimą gyvenančių asmenų, kaip paveldėta šeimos šventė ir etninės tapatybės ženklas.

2014 m. ši tradicija įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą Serbijoje.[6][7]

Praktikuojančios grupės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Slava laikoma svarbiu serbų tapatybės simboliu.[8] XIX a. pabaigoje serbų rašytojas ir nacionalistas Milošas Milojevičius, keliaudamas po Kosovą ir Metohiją, išpopuliarino posakį „Kur yra slava, ten yra serbas“.[8] Serbai šią šventę laiko reikšmingiausia šeimos apeiga,[9] o tradicija išliko ir serbų diasporoje.[10]

Be Serbijos, slava minima tarp etninių serbų Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Juodkalnijoje.[11][12][13] Ji taip pat užfiksuota kai kuriose kitose bendruomenėse – pavyzdžiui, pietų Kosove gyvenantys goraniai išsaugojo kai kuriuos šios tradicijos elementus. Panašių papročių randama vakarų Bulgarijoje, Šiaurės Makedonijoje, taip pat tarp dalies vlachų ir arumunų.[8]

Papročiai ir šventė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Kolačo laužymas“, iliustracija, V. Titelbachas, 1877 m.

Slava – kasmetinė šeimos apeiga, skirta globojančiam šventajam pagerbti.[14] Ji siejama su pirmojo šeimos protėvio krikštu ir krikščioniško globėjo pasirinkimu.[2] Tradicija perduodama vyriškąja linija:[15] ištekėjusios moterys paprastai priima vyro šeimos globėją, nors neretai toliau mini ir gimtosios šeimos šventąjį (preslava).[2]

Svarbiausias papročio bruožas – vaišingumas, nusakomas posakiu „На славу се не зове“ („Į slavą nekviečiama“).[16] Tai reiškia, kad šventės dieną namai atviri visiems, kas žino jos datą – giminaičiams, kaimynams ar pažįstamiems, nepriklausomai nuo kvietimo.[16]

Religinė apeiga turi du pagrindinius aspektus: „gyvųjų sveikatą“ ir „mirusiųjų atminimą“.[2] Slava minima ne tik šeimose, bet ir bendruomenėse, profesinėse grupėse ar institucijose. Pavyzdžiui, Belgradas savo globėjo švente laiko Kristaus žengimą į dangų.[17]

Pagrindiniai ritualiniai valgiai – kolačas (ritualinė duona) ir koljivo arba žito (saldinta virta kviečių košė, dažnai su riešutais).[2][18] Būtinas elementas – bičių vaško žvakė su šventojo atvaizdu.[18] Prieš šventę kunigas pašventina namus, meldžiamasi prie šventojo ikonos, visi kambariai ir šeimos nariai apšlakstomi švęstu vandeniu.[2]

Kolačas paprastai puoštas kryžiumi ar kitais krikščioniškais simboliais. Jis simbolizuoja Kristaus kūną, o vynas, kuriuo pašventinamas, – jo kraują.[19] Duoną pašventina kunigas, po to šeimos galva ją dalija.[7] Koljivo simbolizuoja Kristaus prisikėlimą ir valgoma mirusiųjų atminimui.[2]

Po apeigų vyksta vaišės. Jei šventė sutampa su pasninku (posna slava), patiekiama tik žuvies ir augaliniai valgiai;[18] kitu atveju šventė laikoma mrsna ir apribojimų nėra.[2]

Dažniausiai minimos slavos šventės: Šv. Mikalojaus diena (gruodžio 19 d.), Šv. Jurgio diena (gegužės 6 d.), Šv. Jono Krikštytojo diena (sausio 20 d.), Šv. Demetrijaus diena (lapkričio 8 d.), Šv. Mykolo diena (lapkričio 21 d.) ir Šv. Sava (sausio 27 d.). Datos nurodytos pagal Grigaliaus kalendorių, nors Serbijos stačiatikių bažnyčia liturgijoje laikosi Julijaus kalendoriaus.

Galerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Nikola F., Paković (2015). „Slava ili krsno ime kod Srba“. Glasnik Etnografskog instituta SANU. LXIII: 128.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 Montgomery, David W. (2018). Everyday Life in the Balkans. Indiana University Press. pp. 291–292. ISBN 978-0-25303-820-3.
  3. ↑ Serb World. 3–4 t. Neven Publishing Corporation. 1982. p. 5.
  4. ↑ A. P. Vlasto (1970). The Entry of the Slavs Into Christendom: An Introduction to the Medieval History of the Slavs. CUP Archive. pp. 223–. ISBN 978-0-521-07459-9.
  5. ↑ Hristov, Petko (2002). „The Use of Holidays for Propaganda Purposes: The "Serbian" Slava and/or the "Bulgarian" Săbor“. Ethnologia Balkanica. 6. LIT Verlag: 79. „And here we completely agree to the conclusion of Milenko Filipović that the thesis regarding the slava, služba or the krastno ime were a purely Serbian feature, was "…a delusion of the romantic and patriotic citizenry and those from among those circles that were writers", a delusion, of which …je samo srpstvo imalo više štete, nego koristi" ["The Serbian people have had more losses than benefits/advantages"]. Although here and there in scholarly publications, and particularly in popular books, even in the formal publications of the Serbian Eastern Orthodox Church, some of these romantic delusions about the slava as a Serbian ethnic identification marker are repeated, the serious scholars giving interpretation to the slava M. Filipović, V. Čajkanović, P. Vlahović, N. Pantelić, S. Zečević, D. Bandić, point out mostly the agrarian and integrative functions of the set of rites and rituals, united under the name of slava, and its tie-up with the cult for the forefathers.“
  6. ↑ „Permanent Delegation of Serbia to UNESCO – Paris“. www.unesco-paris.mfa.gov.rs. Suarchyvuotas originalas 2021-06-24.
  7. ↑ 7,0 7,1 „Slava, celebration of family saint patron's day“. UNESCO Intangible Cultural Heritage.
  8. ↑ 8,0 8,1 8,2 Petko Hristov, The Use of Holidays for Propaganda Purposes: The "Serbian" Slava and/or the "Bulgarian" Săbor in Ethnologia Balkanica. LIT Verlag Münster. pp. 69–80. GGKEY:ES2RY3RRUDS.
  9. ↑ Celia Jaes Falicov (1991). Family Transitions: Continuity and Change Over the Life Cycle. Niujorkas: Guilford Press. p. 219. ISBN 978-0-89862-484-7.
  10. ↑ Michael B. Petrovich; Joel Halpern (1980). „Serbs“. Rinkinyje: Stephan Thernstrom; Ann Orlov; Oscar Handlin (red.). Harvard Encyclopedia of American Ethnic Groups (2 leid.). Harvard University Press. p. 925. ISBN 978-0-674-37512-3.
  11. ↑ Mišur, Ivo (2018). „Variability of Krsna Slava in Catholic Croats in the Neretva Valley“. Ethnologica Dalmatica. 25.
  12. ↑ „krsna slava“. Kroatijos enciklopedija (kroatų). Leksikografski zavod Miroslav Krleža. 2021. Nuoroda tikrinta 2025-09-08.
  13. ↑ Mišur, Ivo (2022). „The Bans Of Krsna Slava Among Catholics In Herzegovina (Summary)“. Ethnologica Dalmatica. 29.
  14. ↑ McDonald, Gordon C. (1973). „Area Handbook for Yugoslavia“. Pamphlet. U.S. Government Printing Office: 208. ISSN 0892-8541.
  15. ↑ Kaser, Karl (2012). Household and Family in the Balkans: Two Decades of Historical Family Research at University of Graz. LIT Verlag Münster. p. 72. ISBN 978-3-64350-406-7.
  16. ↑ 16,0 16,1 „Serbian Slava: 11 Most Important Things You Should Know“ (anglų). 2022-09-20. Nuoroda tikrinta 2025-09-08.
  17. ↑ „The Ascension of Jesus – the Patron Saint-day of the City of Belgrade and Ascension Church“. spc.rs. Serbian Orthodox Church. 2013-06-14. Suarchyvuotas originalas 2013-06-19.
  18. ↑ 18,0 18,1 18,2 Gercevic, Srdjan (2016-11-28). „Slava: Hygge, Serbian-Style“. Balkan Insight.
  19. ↑ „Slavski kolač“. Stil Magazin. Suarchyvuotas originalas 2017-10-02.
Ž • A • R
Pasaulio paveldo objektai Serbijoje
Materialusis
Nematerialusis
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Slava&oldid=7635839"