Skardinė Katedra

Koordinatės: 49°54′44.12″ š. pl. 97°08′2.93″ v. ilg. / 49.9122556°š. pl. 97.1341472°r. ilg. / 49.9122556; 97.1341472
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Serafimas ir Skardinė Katedra

Skardinė Katedra (ukr. Бляшана Катедра) buvo pirmoji nepriklausoma Ukrainos bažnyčia Šiaurės Amerikoje. Tai Serafimų bažnyčios širdis. Įkurta Vinipege, ji nebuvo prisijungusi nė prie vienos Europos bažnyčios.

Ukrainos emigrantai pradėjo keltis į Kanadą 1891 metais, daugiausiai iš Austrijos-Vengrijos provincijos, Bukovinos ir Galicijos regionų. Naujieji atvykėliai iš Bukovinos buvo rytų stačiatikiai, o iš Galicijos – rytų katalikai. Visiems jiems buvo gerai pažįstamos bizantinės apeigos. Iki 1903 metų ukrainiečių emigrantų skaičius Vakarų Kanadoje tapo pakankamai didelis, kad pritrauktų religinių vadovų, politikų ir švietimo veikėjų dėmesį.

49°54′44.12″ š. pl. 97°08′2.93″ v. ilg. / 49.9122556°š. pl. 97.1341472°r. ilg. / 49.9122556; 97.1341472

Asmenybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kirilas Genikas (1857–1925)

Svarbiausia Ukrainiečių bendruomenės Vinipege asmenybė tuo metu buvo Kirilas Genikas (Кирило Геник; 1857–1925). Jis atvyko iš Galicijos, baigęs Ukrainos Lvovo akademinę gimnaziją ir trumpai studijavęs teisę Černovicų universitete.[1] Genikas buvo Ukrainos rašytojo Ivano Franko (Іван Франко), Lapė Mikita (Лис Микита) autoriaus, kuriam buvo paskirta Nobelio premija už literatūrą, draugas. Kandi Franko to laikmečio dvasininkų satyra ir jo socialistiniai polinkiai buvo artimi Genikui, kuriam teko būti pirmuoju pabroliu autoriaus vestuvėse. Liaudies laisvinimas nuo dvasininkijos kartu su žemės reforma, buvo valstietijos išlaisvinimo kelias nuo kitur gyvenančių žemvaldžių, kurie kontroliavo žemės valdymą, veikdami išvien su bažnyčios hierarchais. Kai Genikas atvyko į Kanadą, jis tapo pirmuoju ukrainiečiu, kurį įdarbino Kanados vyriausybė, jis dirbo imigracijos agentu, kviesdavo į Kanadą naujakurius iš savo sodybų Ukrainoje. Geniko pusbrolis Ivanas Bodrugas (Іван Бодруг) (1874–1952) ir Bodrugo draugas Ivanas Negričas (Іван Негрич) (1875–1946) taip pat atvyko iš Kolomijos apskrities, Berezivo kaimo ir turėjo pradinės mokyklos mokytojų Galicijoje kvalifikaciją.[1] Tie trys vyrai sudarė Ukrainos bendruomenės inteligentijos branduolį ir buvo žinomi kaip Berezivo Trejybė (Березівська Трійця). Genikas, vyriausias, buvo vienintelis iš trijų jau vedęs. Jo žmona Polina (mergautine pavarde Curkovska (Цюрковська)), buvo kunigo duktė, išsilavinusi moteris, jie turėjo tris sūnus ir tris dukteris.[2]

Kitas žymus asmuo buvo vyskupas Serafimas (Серафим), kurio tikroji pavardė buvo Stefanas Ustvolskis (Стефан Устволський). Ustvolskiui baigėsi tuo, kad Sankt Peterburge Rusijos Šventasis Sinodas atėmė iš jo dvasininko titulą. Bet jo istorija prasidėjo tada, kai dėl asmeninių priežasčių jis keliavo į Atoso kalną, kur Šventasis Anfimas (Анфим), kuris tvirtino esąs vyskupas (arba bent jau tokia buvo jo istorija, kurią jis atsivežė į Naująjį Pasaulį),[3] jį įšventino į vyskupus. Įšventintas į vyskupus, Serafimas keliavo į Šiaurės Ameriką, trumpam sustojo Filadelfijoje pas ukrainiečių kunigus. Iki to laiko, kol atvyko į Vinipegą, jis nepriklausė Rusijos stačiatikių ar kuriai kitai bažnyčiai. Ukrainiečiai prerijose priėmė jį kaip keliaujantį šventą žmogų, tai tradicija, turinti ištakas iš pačios krikščionybės pradžios.[4]

Kitas asmuo, kuris dalyvavo įvykiuose, pasibaigusiuose skardinės katedros sukūrimu, buvo Serafimo padėjėjas Makarini Marčenko (Макарій Марченко). Marčenko dirbo diakonu arba kantoriumi ir padėjo Serafimui patarnauti bažnyčiai, ką jis gerai mokėjo. Jis atvažiavo su Serafimu iš Jungtinių Valstijų. Arkivyskupas Lanževenas (Ланжевен), įsikūręs Šv. Boniface, buvo Romos katalikų vyskupijos Vakarų Kanadoje vadovas ir turėjo tiesioginį ryšį su Romos popiežiumi.[5] Jis tikėjo, kad jo kunigai buvo ypatingai kompetentingi Ukrainos gyventojų poreikiams patenkinti. Kiti veikėjai, tarp kurių buvo dr. Viljamas Patrikas (Williams Patrick), Manitobos koledžo vadovas, presbiterionų koledžas Vinipege; Manitobos Liberalų partija; Rusijos stačiatikių misionieriai.

Padariniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tikra drama įvyko tada, kai Manitobos įstatymų leidžiamojo organo narys Jozefas Bernieris (Жозеф Берньє) 1902 metais pateikė įstatymo projektą „perduoti graikų ruteniečių (ukrainiečiai taip pat buvo žinomi kaip ruteniečiai), esančių to paties tikėjimo kaip ir Romos žmonės, bažnyčios turtą korporacijų, kurias kontroliuoja Romos bažnyčia, valdymui“.[6] Arkivyskupas Lanževenas paskelbė, jog „ruteniečiai turi įrodyti, kad jie yra katalikai ir perduoti nuosavybę bažnyčiai, o ne taip, kaip protestantai …asmeniui ar pasauliečių komitetui, nepriklausomiems nuo kunigo ar vyskupo“.[7] Ukrainiečių gyventojų skaičius prerijose traukė rusų stačiatikių misionierius. Tuo metu rusų stačiatikių bažnyčia išleisdavo 100 000 $ per metus misionierių darbui Šiaurės Amerikoje.[3] Presbiterionų bažnyčia taip pat susidomėjo ukrainiečiais ir kvietė jaunuolius iš ukrainiečių bendruomenės stoti į Manitobos koledžą (dabar Vinipego universitetas), kur buvo įkurti specialūs skyriai jauniems ukrainiečiams, norintiems tapti mokyklos mokytojais (o vėliau – nepriklausomais graikų dvasininkais).[8] Laisvai mokėjęs vokiečių kalbą koledžo direktorius dr. Kingas (King), klausinėjo du kandidatus Bodrugą ir Negričą vokiškai. Genikas išvertė raštu jų mokyklinius dokumentus iš lenkų kalbos į anglų. Jie buvo pirmieji ukrainiečiai, tapę Šiaurės Amerikos universiteto studentais – Manitobos koledžas tuo metu buvo Manitobos universiteto dalis.

Genikas, Bodrugas ir Negričas išskubėjo gelbėti bendruomenę.[9] Jie pakvietė Serafimą. Jis atvyko į Vinipegą 1903 m.[10] balandį įkurti bažnyčią, kuri nepriklausytų nuo jokios Europos bažnyčios, nebūtų lojali jokioms religinėms interesų grupėms, besivaržančioms dėl ukrainiečių imigrantų sielų prerijose. Jų pasitenkinimui, Serafimas įkūrė Stačiatikių rusų bažnyčią (ne Rusų stačiatikių), kurios vadovu jis pasiskelbė ir, kad nuteiktų savo naudai ukrainiečius, ją pavadino Serafimų bažnyčia. Jis teikė parapijiečiams rytietiškas apeigas, kurios imigrantams buvo pažįstamos, pradėjo įšventinti kantorius ir diakonus ir „…1903 m. gruodžio 13 d. rytinėje MakGregoro gatvės pusėje, tarp Manitobos ir Prichardo prospektų, mažas karkasinis pastatas, kuris buvo pavadintas Šventosios Dvasios bažnyčia (Holy Ghost church), buvo Serafimo įšventintas ir atidarytas pamaldoms.“[11] 1904 metais King gatvės ir Stella[12] prospekto kampe jis pradėjo statyti visiems gerai žinomą 'skardinę katedrą' iš metalo laužo ir medienos atraižų. Charizmatiškasis Serafimas įšventino apie 50 kunigų ir daugybę diakonų, daug pusiau bemokslių, kurie atliko dvasininkų pareigas visose gyvenvietėse, skelbė nepriklausomą stačiatikybę, o bažnyčios turtą – patikėtinių nuosavybe. Per dvejus metus buvo užregistruota apie 60 000 pasekėjų.[13]

„Dėl įvairių neprotingų poelgių ir alkoholio problemų“[9] jis prarado inteligentijos, kuri jį pakvietė į Vinipegą, pasitikėjimą, ir jiems teko atlikti gudrų ėjimą, atsikratant jo, bet nepašalinant iš kongregacijos. Serafimas išvažiavo į Sankt Peterburgą bandyti įgyti pripažinimą ir Rusijos Šventojo Sinodo finansavimą Serafimų bažnyčios klestėjimui. Kol Serafimo nebuvo, Ivanas Bodrugas ir Ivanas Negričas, jau Manitobos koledžo teologijos studentai, taip pat Serafimų bažnyčios kunigai, sugebėjo gauti Presbiterionų fondo finansavimo garantijas Serafimų bažnyčiai, su ta sąlyga, kad per tam tikrą laiką ji bus performuota į Presbiterionų bažnyčią. „Vėlyvą 1904 m. rudenį Serafimas sugrįžo iš Rusijos, bet jokių 'lėšų' (пособія) neparvežė.“[14] Vos grįžęs, jis sužinojo apie išdavystę ir tuoj pat ekskomunikavo visus kunigus, kurie buvo susiję su klasta. Vietiniame laikraštyje jis išspausdino jų nuotraukas su ant krūtinių užrašytais vardais, lyg jie būtų nusikaltėliai.[15] Jo kerštas, pasirodo, buvo trumpalaikis, nes paaiškėjo, kad jis pats buvo ekskomunikuotas Rusijos Šventojo Sinodo: „…kai Šventasis Sinodas ekskomunikavo Serafimą ir visus jo kunigus, 1908 metais jis išvažiavo ir niekada nesugrįžo.“[13]

Įvykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po tokios socialinės ir dvasinės krizės, kuri išvalė prerijas, Ukrainos kanadiečių bendruomenė ėmė kilti.

Ivanas Bodrugas, vienas iš Serafimų bažnyčios maištininkų, tapo naujos nepriklausomos bažnyčios vadovu ir buvo gana charizmatiškas kunigas, dėl presbiterionų įtakos teisėtai skelbė evangelišką krikščionybę. Jis gyveno iki 1950-ųjų metų. Nepriklausomos bažnyčios pastatai buvo Prichardo prospekto ir MakGregoro gatvės kampe, ir nors pirmasis, kurį Serafimai naudojo kaip pirmąją bažnyčią, buvo nugriautas, antrasis pastatas, kurį pastatė Presbiterionų fondas, ir šiandien tebestovi priešais Darbo šventovę, šiaurinėje Vinipego pusėje.[16]

Arkivyskupas Lanževinas stengėsi asimiliuoti Ukrainos bendruomenę su Romos katalikų tikinčiaisiais. Į bazilionų šv. Nikolo bažnyčią jis skyrė belgų kunigus, tėvą Delaerą (Delaere) ir kitus, kurie aukojo mišias senąja bažnytine slavų kalba, rengėsi graikų apeiginiais rūbais, o pamokslus sakė lenkų kalba. Ši bažnyčia buvo kitoje gatvės pusėje, prieš Nepriklausomą ukrainiečių katalikų šv. Vladimiro ir Olgos katedrą, stovinčią MakGregoro gatvėje, šiaurinėje Vinipego pusėje. Tokia konkurencija sudarė puikią progą Ukrainos kanadiečių vaikams mokytis kalbėti ukrainietiškai.[15]

Liberalų partija, įsitikinusi, kad ukrainiečiai nebėra arkivyskupo Lanževino ir Romos katalikų, kurie buvo linkę jungtis prie Konservatorių partijos, sąjungininkai, finansavo paties pirmojo laikraščio Kanadoje ukrainiečių kalba ,,Kanados ūkininkas” (Kanadskyi Farmer) leidimą, kurio pirmasis redaktorius buvo ne kas kitas, o Ivanas Negričius.

Serafimas dingo apie 1908 metus, bet laikraštyje Ukrainos balsas (Ukrainskyi Holos) (kuris iki šiol leidžiamas Vinipege), iki 1913 m. pasirodydavo pranešimai, kad prie Britų Kolumbijos geležinkelio jis darbininkams pardavinėja biblijas. Kita šios istorijos versija – jis grįžo į Rusiją.

Kurį laiką Kirilas Genikas su savo vyresne dukra ir sūnumis buvo persikėlęs į Jungtines Valstijas, į Šiaurės Dakotą, paskui sugrįžo ir 1925 metais mirė.

Makarijus Marčenko, po Serafimo išvykimo, pasiskelbė ne tik naujuoju Serafimų bažnyčios vyskupu, bet taip pat ir arkipatriarchu, arkipopu, arkietmonu ir arkikardinolu. Nenorėdamas rizikuoti ir nerodydamas jokio favoritizmo, nustojo bendrauti su popu ir Rusijos Šventuoju Bažnyčios Sinodu.[13] Dokumentuose užfiksuota, kad iki 1930 metų jis keliavo po kaimo vietoves ir laikė pamaldas ukrainiečiams, kuriems labai reikėjo rytietiškų apeigų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Martynowych, Orest T. Ukrainians in Canada: The Formative Period, 1891–1924. Canadian Institute of Ukrainian Studies Press, University of Alberta, Edmonton, 1991, page 170.
  2. Hryniuk, Stella. Dictionary of Canadian Biography Online, www.biographi.ca/EN/009004-119.01-e.php?id_nbr=8154
  3. 3,0 3,1 Mitchell, Nick. Ukrainian-Canadian History as Theatre in The Ukrainian Experience in Canada: Reflections 1994, Editors: Gerus, Oleh W.; Gerus-Tarnawecka, Iraida; Jarmus, Stephan, The Ukrainian Academy of Arts and Sciences in Canada, Winnipeg, page 226
  4. Mitchell, Nick. The Mythology of Exile in Jewish, Mennonite and Ukrainian Canadian Writing in A Sharing of Diversities, Proceedings of the Jewish Mennonite Ukrainian Conference, “Building Bridges”, General Editor: Stambrook, Fred, Canadian Plains Research Center, University of Regina, 1999, page 188.
  5. Martynowych, Orest T. Ukrainians in Canada: The Formative Period, 1891–1924. Canadian Institute of Ukrainian Studies Press, University of Alberta, Edmonton, 1991, page 184.
  6. Martynowych, Orest T. Ukrainians in Canada: The Formative Period, 1891–1924. Canadian Institute of Ukrainian Studies Press, University of Alberta, Edmonton, 1991, page 189.
  7. Winnipeg Tribune 25 February 1903.
  8. Martynowych, Orest T. Ukrainians in Canada: The Formative Period, 1891–1924. Canadian Institute of Ukrainian Studies Press, University of Alberta, Edmonton, 1991, page 192
  9. 9,0 9,1 Yereniuk, Roman, A Short Historical Outline of the Ukrainian Orthodox Church of Canada, www.uocc.ca/pdf, page 9
  10. Martynowych, Orest T. Ukrainians in Canada: The Formative Period, 1891–1924. Canadian Institute of Ukrainian Studies Press, University of Alberta, Edmonton, 1991, page 190
  11. Martynowych, Orest T., The Seraphimite, Independent Greek, Presbyterian and United Churches, umanitoba.ca/…canadian…/05_The_Seraphimite_Independent_Greek_Presbyterian_and_United_Churches.pdf -, page 1
  12. Martynowych, Orest T., The Seraphimite, Independent Greek, Presbyterian and United Churches, umanitoba.ca/…canadian…/05_The_Seraphimite_Independent_Greek_Presbyterian_and_United_Churches.pdf -, page 2
  13. 13,0 13,1 13,2 Bodrug, Ivan. Independent Orthodox Church: Memoirs Pertaining to the History of a Ukrainian Canadian Church in the Years 1903–1913, translators: Bodrug, Edward; Biddle, Lydia, Toronto, Ukrainian Research Foundation, 1982, page xiii
  14. Bodrug, Ivan. Independent Orthodox Church: Memoirs Pertaining to the History of a Ukrainian Canadian Church in the Years 1903–1913, translators: Bodrug, Edward; Biddle, Lydia, Toronto, Ukrainian Research Foundation, 1982, page 81
  15. 15,0 15,1 Mitchell, Nick. Ukrainian-Canadian History as Theatre in The Ukrainian Experience in Canada: Reflections 1994, Editors: Gerus, Oleh W.; Gerus-Tarnawecka, Iraida; Jarmus, Stephan, The Ukrainian Academy of Arts and Sciences in Canada, Winnipeg, page 229
  16. Martynowych, Orest T. Ukrainians in Canada: The Formative Period, 1891–1924. Canadian Institute of Ukrainian Studies Press, University of Alberta, Edmonton, 1991, photograph 47.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Bodrug, Ivan. Independent Orthodox Church: Memoirs Pertaining to the History of a Ukrainian Canadian Church in the Years 1903–1913, translators: Bodrug, Edward; Biddle, Lydia, Toronto, Ukrainian Research Foundation, 1982.
  • Hryniuk, Stella, GENYK, CYRIL – Dictionary of Canadian Biography Online, www.biographi.ca/EN/009004-119.01-e.php?id_nbr=8154
  • Manitoba Free Press, issues of 10 October 1904, 20 January 1905, 28 December 1905.
  • Martynowych, Orest T., The Seraphimite, Independent Greek, Presbyterian and United Churches, umanitoba.ca/…canadian…/05_The_Seraphimite_Independent_Greek_Presbyterian_and_United_Churches.pdf -
  • Martynowych, Orest T. Ukrainians in Canada: The Formative Period, 1891–1924. Canadian Institute of Ukrainian Studies Press, University of Alberta, Edmonton, 1991.
  • Maruschak, M. The Ukrainian Canadians: A History, 2nd ed., Winnipeg: The Ukrainian Academy of Arts and Sciences in Canada, 1982.
  • Mitchell, Nick. The Mythology of Exile in Jewish, Mennonite and Ukrainian Canadian Writing in A Sharing of Diversities, Proceedings of the Jewish Mennonite Ukrainian Conference, „Building Bridges“, General Editor: Stambrook, Fred, Canadian Plains Research Center, University of Regina, 1999.
  • Mitchell, Nick. Ukrainian-Canadian History as Theatre in The Ukrainian Experience in Canada: Reflections 1994, Editors: Gerus, Oleh W.; Gerus-Tarnawecka, Iraida; Jarmus, Stephan, The Ukrainian Academy of Arts and Sciences in Canada, Winnipeg.
  • Winnipeg Tribune, issue of 25 February 1903.
  • Yereniuk, Roman, A Short Historical Outline of the Ukrainian Orthodox Church of Canada.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]