Skalių kalno atodanga

56°03′57″š. pl. 24°06′49″r. ilg. / 56.06585°š. pl. 24.11352°r. ilg. / 56.06585; 24.11352

Skalių kalno atodanga – Mūšos upės atodanga Pasvalio rajone, Joniškėlio apylinkių seniūnijoje, šalia Stipinų kaimo. Dar vadinama Stipinų atodanga. Atodanga slūgso dešiniajame upės krante, apie 2,5 km žemiau Raudonpamūšio atodangos. Pasiekiama iš kelio 2904 Linkuva–Joniškėlis–Pumpėnai , pasukant ties Gailioniais.

Dolomitas dar vadinamas uola, kalkėmis, kalkakmeniu, klintimis, skala – dėl to ir gavo Skalių kalno vardą.

Unikalus gamtos paveldo paminklas Skalių kalnas – dolomito atodanga, apsupta privatizuota žeme.^[1] ^[2] Objekto teritorija prižiūrėta. Anksčiau virš dolomito atodangos esančioje apsaugos zonoje buvo pastatyta pavėsinė, suoliukai, įrengtas ugniakuras. Pavėsinės ir suoliukų nebėra. Likę betoniniai laiptai, nusileidimui iki atodangos papėdės. Anksčiau dolomitą bandyta skaldyti tvartų pamatams. 1974 m. čia buvo įrengtas kalnų technikos kliūčių ruožas.

Atodanga yra geologinis gamtos paminklas, 1974 m. paskelbtas valstybės saugomu. Siekiama išsaugoti prieš 350 mln. metų iš jūros dugne susikaupusių karbonatinių nuosėdų susidariusias viršutinio devono Stipinų svitos nuosėdines karbonatines uolienas bei po jomis slūgsančius Pamūšio svitos karbonatingus – molingus sluoksnius.

Geologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stačiu šlaitu atodanga sminga į upę, rytuose pamažu nusileidžia į slėnio terasą, vakaruose – į kelių šimtų metrų ilgio ir 7 m aukščio statų šlaitą, apaugusį žole ir krūmais. Atodangos posvyrio kampas 60-90 laipsnių. Sudėtyje yra kvartero ir vėlyvojo devono Stipinų bei Pamūšio svitų uolienos. Šiose uolienose gausu pirito, limonito, kriauklelių, yra kavernų. Vakarinėje skardžio dalyje matomos seniausios uolienos – Pamūšio svitos molis ir dolomitas, rytinėje – Stipinų svitos dolomitas, skardžio viršuje, ant devono sistemos uolienų, – iki 1 m storio kvartero nuogulos. Atodangos apačioje veržiasi vanduo, drėkinantis žolę. Dolomitas susidarė maždaug prieš 350 mln. metų jūros dugne iš ištirpusių karbonatinių nuosėdų. Jūroms nusekus ir jų dugnui iškilus, oksiduojantis uolienoms, pakito jų spalva – pilkas dolomitas tapo gelsvai pilku.