Sinekūra

Sinekūra iš lotynų kalbos sine „be“ ir cura „rūpestis“) – apmokamos ar kitaip pajamas jas užimančiam asmeniui teikiančios pareigos, kurios nereikalauja atsakomybės, darbo arba pastangų arba jų reikalauja labai nedaug. Terminas kilo viduramžių Katalikų bažnyčioje, kur jis reiškė pareigas be atsakomybės už „sielų išganymą“, be pareigos atlikti reguliarias liturgines apeigas ar vykdyti ganytojiškas funkcijas. Ilgainiui šis terminas pradėtas naudoti apibūdinti ir pasaulietines pareigas, nereikalaujančias daug darbo. Istoriškai „sinekūros“ apibrėžimą atitinkančiomis pareigybėmis monarchai ar, rečiau, – vyriausybių vadovai atsilygindavo už pagalbą, teikdavo savo paramą, patronažą, suteikdami sinekūros gavėjams galimybę gauti pajamas iš viešųjų finansavimo šaltinių.

„Sinekūros“ terminu apibūdinamos ir nominalios pareigos, kurias einantis asmuo paprastai turi kitas pagrindines pareigas. Pavyzdžiui, Kanados Bendruomenių rūmų (aukštutinių parlamento rūmų) (angl. Government House Leader) pirmininkas neretai turi ir formalias ministro pareigas, kas jam užtikrina galimybę būti vyriausybės nariu. Panašiomis laikomos Mažojo antspaudo saugotojo (angl. Lord Keeper of the Privy Seal) ir Lankasterio kunigaikštystės kanclerio (angl. Chancellor of the Duchy of Lancaster) pareigos, kurias einantys ex officio (automatiškai) tampa britų monarcho privačios tarybos nariais ir atitinkamai – britų vyriausybės (kuri, savo ruožtu, formaliai yra monarcho privačios tarybos vykdomasis organas) nariais.

Dažnas tokios praktikos pavyzdys yra ministras be portfelio – pareigos, numatančios siauro klausimo kuravimą ir kartu suteikiančios galimybę dar vienam parlamentinės koalicijos atstovui tapti vyriausybės nariu. Britų teisėje egzistuoja „teisinių fikcijų“ kategorijai priskiriama pareigybė „Karūnos atstovas ir Čilterno šimtinių dvaro valdytojas“ (angl. Crown Steward and Bailiff of the Chiltern Hundreds), naudojama norint teisėtai pasitraukti iš Bendruomenių rūmų narių.

Istorija

Žirolamas ir kardinonas Markas Komaras apklausia Kararos abatą Marką dėl jo beneficijos. Ticianas, ~1520 m.

Terminu „sinecure“, kanoninėje teisėje reiškiančiu beneficiją be sielovados, bažnytinėje teisėje buvo apibrėžiama padėtis, kai parapijos teritorijoje nebuvo gyventojų. Tokios pareigybės buvo tikslingai suteikiamos aukštesnės bažnytinės valdžios. Jungtinėje Karalystėje tokią galimybę uždraudė 1840 m. parlamento priimtas Bažnytinių komisarų įstatymas (angl. Ecclesiastical Commissioners Act.

Pasaulietiniame gyvenime sinekūros tipo pareigos vėlyvaisiais viduramžiais ir naujaisiais laikais buvo siejamos su valdovo dvaro funkcijomis, pvz. karaliaus kamerdineris, įvairių drabužių saugotojai ir pan.

Abiejų tautų respublikos laikų Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenėje sinekūra buvo laikomos pulko vado (šefo, lenk. szef) pareigos. Formalaus pulko vado pareigos buvo laikomos prestižo simboliu, tačiau jas užėmęs didikas realiai daliniui nevadovavo, koviniu rengimu ir vadovavimo karinėms operacijoms paprastai užsiimdavo profesionalus kariškis – pulkininkas. Civiliniais sinekūros pavyzdžiais laikytinos tokios didžiojo kunigaikščio dvaro pareigybės kaip didysis taurininkas ir pan.

Literatūra

• Lord Mackay of Clashfern (ed.) (2002) Halsbury’s Laws of England, 4th ed. Vol.14, „Ecclesiastical Law“
• Smith, W. A Dictionary of Christian Antiquities: Being a Continuation of the 'Dictionary of the Bible'. J.B. Burr Pub. Co. pp. Sinecure.
• Definition on Enciclopedia Treccani (italų k.)
• Maurilio Guasco, Storia del clero, Bari:Laterza (1997), p. 20 (italų k.)