Sidnėjaus architektūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sidnėjaus operos teatras, projektuotas danų architekto Jorno Utsono
Centriniai pašto rūmai – vienas žinomiausių Viktorijos laikų architektūros pavyzdžių Sidnėjuje

Sidnėjaus architektūra – didžiausio ir seniausio Australijos miesto, Naujojo Pietų Velso valstijos sostinės, architektūra. Per 200 metų nuo įkūrimo miestas išaugo iš nedidelės kolonijos, statytos neprofesionalių gyventojų be jokio plano ir taisyklių, iki šiuolaikinio didmiesčio su dangoraižiais ir pasaulinio garso architektūros statiniais.

Pirmieji žymesni Sidnėjaus pastatai pastatyti XIX a. pr. valdant gubernatoriui Laklanui Makvoriui (angl. Lachlan Macguarie) pagal nuteistojo architekto Fransio Grinvėjaus (Francis Greenway) projektus. Iš vėlesnių statinių pažymėtini Viktorijos laikų stiliaus pastatai miesto centre, statyti iš vietinės medžiagos – Sidnėjaus smiltainio, ir XIX–XX a. sandūros federacijos stiliaus (apie 1890–1915 m. Australijoje vyravęs architektūros stilius) gyvenamieji pastatai priemiesčiuose.

Po pastatų aukščio apribojimų panaikinimo pokario metais miesto centre pradėti griauti senieji pastatai, jų vietoje buvo statomi dangoraižiai. Nepaisant to, mieste išliko ir senosios architektūros pastatų, tarp jų ir seniausias Australijos visuomeninis pastatas – gubernatoriaus rūmai Paramatoje. Sidnėjaus svarbiausi šiuolaikiniai pastatai projektuoti architektų Hario Seidlerio (Harry Seidler), Jorno Utsono, Žano Nuvelio (Jean Nouvel), Ričardo Rodžerso, Renco Pjano, Normeno Fosterio (Norman Foster) ir Franko Oveno Gerio (Frank Owen Gehry) XX a. antroje pusėje ir XXI a. pr.

Santūrus karalių Jurgių epochos klasicizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstijos Parlamento rūmai (1816 m.)

Britų kolonija prie Sidnėjaus įlankos įkurta 1788 m. sausį, kai pirmoji laivų flotilė su nuteistaisiais po 9 mėnesių kelionės atvyko iš Portsmuto. Pirmieji kolonijos gyventojai – nuteistieji ir jų prižiūrėtojai, atvyko su mintimi, kad kolonijoje liks neilgai – praleis jiems skirtą laiką ir grįš į Angliją. Kolonija buvo menkai aprūpinta, trūko maisto, patirties ir žinių apie Australijos klimatą ir dirvą. Britanijos vyriausybė taupė lėšas ir neskyrė nuteistųjų kolonijai nei architektų, nei reikalingų įrankių, nepaisant to, kad kolonijoje daugėjo laisvųjų gyventojų.

Šv. Jokūbo bažnyčia (1824 m.)

Pirmieji svarbesni kolonijos pastatai buvo supaprastinto klasicistinio karalių Jurgių epochos architektūros stiliaus (Georgian style), pritaikyti Australijos klimatui (su verandomis), statyti iš prieinamų vietinių medžiagų neprofesionalių meistrų pagal jų sugebėjimus ir skonį. Dėl prastos statybos ir medžiagų kokybės pastatus nuolat reikėdavo prižiūrėti ir remontuoti.

1790 m. leitenantas Viljamas Dauesas (William Dawes) pasiūlė miestui savo sudarytą planą, tačiau kolonijos lyderiai jį ignoravo. Tuometinė miesto raida be jokio plano paliko pėdsaką ir šiuolaikinio Sidnėjaus išplanavime.[1]

Haid Parko nuteistųjų gyvenamasis namas

Miestas pradėtas tvarkyti, valdant gubernatoriui Laklanui Makvoriui (1810–1821). Makvoris patvirtino svarbiausias statybos taisykles su minimaliais reikalavimais naujiems pastatams, pertvarkė gatvių sistemą, rūpinosi reprezentacinių valstybinių, kultūros įstaigų, visuomeninių pastatų statyba. 1814 m. į koloniją atsiųstas už dokumentų klastojimą nuteistas architektas Fransis Grinvėjus. Bendradarbiaujant gubernatoriui ir Grinvėjui, per keletą metų mieste pastatyta santūrių, proporcingų klasikinių formų pastatų, žymiausi jų: Haid Parko nuteistųjų gyvenamasis namas (1819 m., kartu su kitais Australijos nuteistųjų kolonijų pastataisPasaulio paveldo paminklas), Šv. Jokūbo bažnyčia, senoji Liverpulio ligoninė. Valdant Makvoriui, Sidnėjuje pastatyti 62 plytiniai, 22 akmeniniai ir 52 lentomis apkalti namai, keturi tiltai, įrengtos septynios krantinės ir molai, nutiesa virš 200 mylių (virš 320 km) kelių.

1819 m., reaguodama į laisvųjų kolonistų skundus, Britanijos vyriausybė atsiuntė į koloniją komisiją Makvorio veiklai tirti. Makvoris buvo apkaltintas išlaidumu, ypač statybose, ir 1821 m. pasitraukė iš gubernatoriaus pareigų. Po jo sugrįžimo į Škotiją iki XIX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos visuomeniniai pastatai Sidnėjuje beveik nebuvo statomi.[1]

Eklektinė neogotika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Neogotikinė E. Blaketo projektuota Šv. Andriejaus katedra

Kolonija pamažu keitėsi iš nuteistųjų į laisvą. Daugėjo gyventojų, augo ekonomika. Jau nuo kolonijos įkūrimo miesto dalys ėmė skirtis pagal gyventojų socialinę sudėtį: karininkai, administratoriai, vėliau ir dvasininkai, pirkliai, kūrėsi prestižinėje rytinėje miesto pusėje. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje į rytus nuo miesto centro pradėjo vystytis Pots Pointo (Potts Point) vilų rajonas. Auganti gerovė atsispindėjo ir architektūroje: turtingiesiems miestiečiams tapo madinga statyti dideles, ištaigingas vilas su sudėtingomis architektūrinėmis detalėmis. Klasicizmo stilių pakeitė įmantresnė ir eklektiškesnė neogotika. Žymiausias to meto architektas – Džonas Verdžas (John Verge), keletas jo darbų išliko iki šių dienų: Tusculum ir Rockwall gyvenamieji namai Pots Pointe, Elizabet Bėjaus rūmai (Elizabeth Bay House), Kamden Parko dvaras (Camden Park Estate) Sidnėjaus pietvakariuose.[2]

Penktajame dešimtmetyje buvo statomi neogotikiniai visuomeniniai, komerciniai, gyvenamieji pastatai. Didesnio biudžeto projektuose vyravo netvarkinga eklektika, buvo sekama Didžiosios Britanijos architektūros madomis, dažnai neatsižvelgiant į vietinį klimatą. Mažo biudžeto projektai, priešingai, pasižymėjo savotišku vietinėms sąlygoms pritaikytu stiliumi su verandomis, saugančiomis nuo saulės, ir storomis smiltainio sienomis, saugančiomis nuo ekstremalių temperatūrų.[1]

Viktorijos laikų ir XX a. pr. architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antrosios imperijos stiliaus Sidnėjaus rotušė

Šeštajame dešimtmetyje Naujajame Pietų Velse radus aukso, sparčiai padaugėjo Sidnėjaus gyventojų, išaugo miesto gerovė. Susidarė nauja vidurinioji socialinė klasė, kuriai reikėjo jos gerovę ir socialinį statusą atitinkančių privačių ir visuomeninių pastatų. Prasidėjo bažnyčių, komercinių ir visuomeninių pastatų, ekstravagantiškų gyvenamųjų namų statybos bumas. Tačiau žemesniųjų klasių gyvenimo sąlygos nepasikeitė, todėl daugėjo ir antisanitarinių lūšnynų.

Gyvenamųjų namų stilių paveikė gausi italų imigracija; pastatai buvo statomi su arkadomis ir lodžijomis, tinkuojami, dekoruojami ornamentais.

„Australijos“ viešbutis (1891 m.), nugriautas 1971 m.

XIX a. viduryje mieste dirbo architektai Edmundas Tomas Blaketas (Edmund Thomas Blacket), Džeimsas Barnetas (James Barnet). Svarbiausias Blaketo darbas – Šv. Andriejaus katedra miesto centre. Kiti žymesni išlikę jo darbai – Sidnėjaus universiteto centrinis pastatas ir Didžioji salė, Šv. Stepono bažnyčia Niutaune, Šv. Tomo bažnyčia Šiaurės Sidnėjuje, Visų Šventųjų bažnyčia Vularoje.[2] Barnetas suprojektavo Australijos muziejaus, Muitinės, Pašto rūmų pastatus, kolonijos vyriausybės Žemių departamento ir Vyriausiojo sekretoriaus administracinius pastatus bei pašto skyrių, teismo rūmų ir kitus visuomeninius pastatus Sidnėjaus priemiesčiuose. Barneto ir kitų to meto architektų projektuoti visuomeniniai pastatai buvo įvairių stilių: neorenesanso, neogotikos, neoklasicizmo, statyti iš vietinio akmens su gausiai dekoruotais fasadais. Nuo septintojo dešimtmečio vėl pradėtos naudoti plytos.

Viktorijos laikų neogotikinė Šv. Marijos katalikų katedra

XIX a. pab. auganti ekonomika ir didėjanti australų nacionalinė savimonė atsispindėjo ir architektūroje: buvo statomos ištaigingos parduotuvės, viešbučiai, blaivininkų kavos rūmai (viešbučiai be alkoholinių gėrimų). Du žymūs to meto statiniai – buvusi didžiausia Sidnėjaus parduotuvė Anthony Hordern & Sons bei žinomiausiu šalies viešbučiu vadintas „Australijos“ viešbutis, neišliko, buvo nugriauti XX a. pab. Žymiausias išlikęs šio Australijos klestėjimo laikotarpio architektūros pavyzdys – Art deco stiliaus daugiafunkcionalinis Grace Building (1930 m.), kurio pirmieji du aukštai buvo skirti mažmeninei prekybai, likusieji – prekybos įmonių ofisams.[3]

1932 m. per Džeksono Uosto įlanką nutiestas Sidnėjaus Uosto tiltas sujungė miesto šiaurinę ir pietinę dalis. Tiltas tapo vienu iš pažįstamiausių Sidnėjaus statinių; 2007 m. įtrauktas į Australijos valstybinio kultūros paveldo sąrašą.[4]

Po Antrojo pasaulinio karo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sidnėjaus bokštas – aukščiausias Sidnėjaus statinys nuo 1981 m.

Dėl medžiagų ir kvalifikuotos darbo jėgos stokos statybos sektorius po Antrojo pasaulinio karo patyrė nuosmūkį, o namų statybos kainos per dešimtmetį išaugo 600 %.[5] Prisitaikydami prie naujų sąlygų, iš Europos į Australiją po karo grįžę jauni architektai supaprastino namų projektavimą ir statybą. Namų projektuose sumažėjo verandų ir prieangių, keturšlaičius stogus pakeitė nedidelio nuožulnumo dvišlaičiai, atsisakyta nefunkcionalių dekorų, sumažintas lubų aukštis. Atsisakyta vestibiulių, priemenių, atskirų valgomųjų ir svetainių, pagrindinis įėjimas projektuotas tiesiai į svetainę.[5]

Pokarinis pastatas Kento gatvėje

Haris Seidleris, funkcionalizmo pradininkas Sidnėjaus architektūroje, 1948–1952 m. suprojektavo mieste 10 pastatų. Pirmasis jo projektas – Rose Seidler House, jo tėvų gyvenamasis namas, dabar – muziejus.

Dr Chau Chak Wing Building

Švelnesne modernizmo atmaina už Seidlerio europietiškąjį kūrė taip vadinamosios Sidnėjaus mokyklos architektai šeštajame ir septintajame dešimtmetyje. Bilas Lukasas (Bill Lucas), Briusas Rikardas (Bruce Rickard), Nevilis Gruzmanas (Neville Gruzman), Kenas Vulis (Ken Woolley) suprojektavo organiškai įsiliejančių į aplinką namų, nemažai jų buvo pastatyti stačiuose šlaituose, pasislėpę natūralioje augmenijoje.[6] Šių projektų daugiausia Sidnėjaus šiauriniuose priemiesčiuose, kiek mažiau – rytiniuose.

Septintajame dešimtmetyje, po pastatų aukščio apribojimų panaikinimo, mieste prasidėjo dangoraižių statybos bumas, žymiai pakeitęs Sidnėjaus miestovaizdį. Dangoraižiai projektuoti pasaulinio garso architektų Žano Nuvelio, Hario Seidlerio, Ričardo Rodžerso, Renco Pjano, Normeno Fosterio, Franko Oveno Gerio. Danų architekto Jorno Utsono projektuotas Sidnėjaus operos teatras Sidnėjaus Uosto krantinėje tapo vienu didingiausių pasaulio statinių, miesto ir visos šalies simboliu, UNESCO pasaulio paveldo objektu. Utsonas atsistatydino nebaigus statyti pastato, jo darbą užbaigė kiti architektai.[7] Miesto aukščiausias pastatas, 309 m aukščio Sidnėjaus bokštas, baigtas statyti 1981 m., kai aukščio apribojimai mieste buvo mažiau griežti nei vėlesniais laikais.

Kiti žymūs pastatai: Nacionalinis jūrų muziejus (1991 m.), kino teatras LG IMAX, Olimpinis parkas su stadionu (1999 m.), rezidencinis pastatas The Hyde (2010 m.). Iš naujausių Sidnėjaus pastatų pažymėtini kanadiečių architekto Franko Gerio Dr Chau Chak Wing Building – verslo mokyklos pastatas (2015 m.) ir keleto architektų bendrovių projektuotas One Central Park daugiafunkcinis pastatas Čipndeilyje (2013 m.).

Architektūros paveldo išsaugojimo problemos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nemažai šiuolaikinės miesto architektūros pastatyta, nugriovus istorinius Sidnėjaus pastatus. Architektūros paveldas ypač nukentėjo XX a. antroje pusėje, kai, atlaisvinant vietą dangoraižiams, nepaisant gyventojų protestų, buvo nugriauta nemažai žymių, didingų istorinių pastatų: „Australijos“ viešbutis (nugriautas apie 1971 m.), Art deco stiliaus Rural Bank pastatas (1983 m.), Anthony Hordern & Sons parduotuvė (1986 m.), Regent Theatre kinoteatras (1988 m.). Kiti svarbūs projektai, dėl kurių nukentėjo Sidnėjaus istoriniai pastatai – Australijos 200 metų minėjimo, 2000 m. vasaros olimpinių žaidynių projektai, Sidnėjaus metro statyba.[8]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dangoraižiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto centro šiaurės vakarinės dalies vaizdas nuo Sidnėjaus bokšto
Keletas iš Sidnėjaus aukščiausių dangoraižių

2020 m. pradžioje Sidnėjuje buvo 34 dangoraižiai, aukštesni nei 150 m, dar 9 buvo statomi.[9] Pagal dangoraižių skaičių Sidnėjus buvo 36 vietoje pasaulyje ir antroje vietoje Australijoje po Melburno. Tradiciškai dangoraižių daugiausia centriniame verslo rajone, bet pastaraisiais metais statomi ir priemiesčiuose – Paramatoje, Čatsvude. Pirmasis dangoraižis, AMP Centre Žiedinėje krantinėje, pastatytas 1976 m. po to, kai mieste panaikinti buvę pastatų aukščio apribojimai (46 m). Daugiausia dangoraižių pastatyta devintame ir dešimtame dešimtmetyje, vėliau, dėl Sidnėjaus oro uosto artumo, jų aukštis vėl buvo ribojamas (iki 235 m, pagal naujausias taisykles – iki 330 m).[10] Didžiausias miesto statinys yra 309 m aukščio Sidnėjaus bokštas su restoranais ir apžvalgos aikštelėmis. Aukščiausi dangoraižiai iki stogo – Meriton World Tower (230 m) ir MLC Centre (228 m), iki antenos galo – Citigroup Centre (243 m), pastatytas 2000 m.

Aukščiausi statiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2020 m. pradžioje aukščiausi Sidnėjaus pastatai buvo:[9]

  • Sidnėjaus bokštas, 309 m, telekomunikacijų bokštas
  • Citigroup Centre, 243 m, dangoraižis
  • Chifley Tower, 241 m, dangoraižis
  • Deutsche Bank Place, 240 m, dangoraižis
  • World Tower, 230 m, dangoraižis
  • MLC Centre, 228 m, dangoraižis
  • Governor Phillip Tower, 227 m, dangoraižis
  • Latitude, 222 m, dangoraižis
  • Aurora Place, 219 m, dangoraižis
  • International Tower 1, 217 m, dangoraižis

Tiltai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sidnėjuje yra 23 svarbesni tiltai. Garsiausias iš jų – arkinis Sidnėjaus Uosto tiltas, jungiantis miesto centrą su šiauriniais rajonais. Tai aukščiausias metalinis arkinis tiltas pasaulyje: tilto aukštis nuo vandens paviršiaus – 134 m.[11] Pagal tarpatramio ilgį (503 m) tiltas yra septintas ilgiausias arkinis tiltas pasaulyje. Vantinis Anzac tiltas per Džonstono įlanką jungia miesto centrą su vakariniais priemiesčiais, 8 eismo juostų, atidarytas 1995 m. Istorinis metalinis pasukamasis Pirmonto tiltas atidarytas 1902 m., pirmasis pasaulyje su elektriniu sukimo mechanizmu. Nuo 1981 m. skirtas tik pėsčiųjų ir dviračių eismui. Santvarinis Iron Cove tiltas baigtas tiesti 1955 m., išsiskiria Art deco stiliaus atramomis. Tai paskutinis tiltas valstijoje, kurio metaliniams sujungimams panaudotos kniedės. Arkinis gelžbetoninis Gleidsvilio tiltas per Paramatos upę atidarytas 1964 m. Tilto arkos 305 m ilgio tarpatramis tuo metu buvo ilgiausias gelžbetoninio arkinio tilto tarpatramis pasaulyje.[12]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Paul McGillick; Patrick Bingham-Hall, Sydney architecture, 2005 m. P. 14–15. ISBN 0-7946-0334-3
  2. 2,0 2,1 Architecture: nineteenth-century Sydney, State Library New South Wales. Archyvuota 2020-02-24. Nuoroda tikrinta 2020-05-14.
  3. Grace Building, Office of Environment and Heritage, New South Wales Government. Archyvuota 2018-01-20. Nuoroda tikrinta 2020-05-14.
  4. Sydney Harbour Bridge, Place Details, Australian Government, Department of Agriculture, Water and the Environment. Archyvuota 2020-05-14. Nuoroda tikrinta 2020-05-14.
  5. 5,0 5,1 Paul McGillick; Patrick Bingham-Hall, Sydney architecture, 2005 m. P. 106. ISBN 0-7946-0334-3
  6. Jane Burton Taylor, So last century, The Sydney Morning Gerald, 2006 m. balandžio 13 d. Nuoroda tikrinta 2020-05-14.
  7. Ona Kacėnaitė, Mažai kam žinoma tikroji Sidnėjaus operos teatro istorija: kodėl projektą sugalvojęs architektas prisiekė per amžius nekelti kojos į Australiją ir kodėl reikėjo net 30 metų, kad Australija pripažintų savo klaidą (Video) , Mokslo ir technologijų pasaulis. Nuoroda tikrinta 2020-02-19.
  8. Nicola Teffer, Unlocked: Demolished Sydney, Sydney Living Museums. Archyvuota 2020-04-13. Nuoroda tikrinta 2020-05-14.
  9. 9,0 9,1 Buildings of Sydney, Emporis. Nuoroda tikrinta 2020-02-21.
  10. Agreement opens door to 330-metre towers in central Sydney, ArchitectureAu, 2019 m. gruodžio 16 d. Archyvuota 2019-12-30. Nuoroda tikrinta 2020-05-14.
  11. Sydney Harbour Bridge, Emporis. Archyvuota 2020-05-14. Nuoroda tikrinta 2020-05-14.
  12. Sydney's "Five Bridges", Visit Sydney Australia. Archyvuota 2020-02-24. Nuoroda tikrinta 2020-05-14.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.