Sibirinė mažoji gulbė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Cygnus columbianus bewickii
Sibirinė mažoji gulbė (Cygnus columbianus bewickii)
Sibirinė mažoji gulbė
Cygnus columbianus bewickii
Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Žąsiniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Anseriformes)
Šeima: Antiniai
(Wikispecies-logo.svg Anatidae)
Gentis: Gulbės
(Wikispecies-logo.svg Cygnus)
Rūšis: Mažoji gulbė
(Wikispecies-logo.svg Cygnus columbianus)
Porūšis: Sibirinė mažoji gulbė
(Wikispecies-logo.svg Cygnus columbianus bewickii)
Binomas
Cygnus columbianus bewickii
Yarrell, 1830
Sibirinė mažoji gulbė (Cygnus columbianus bewickii)
Sibirinės mažosios gulbės
(Cygnus columbianus)
paplitimo arealas (Eurazijos žemynas):

. perimvietės

. migracijos

. žiemavietės


Sibirinių mažųjų gulbių
(Cygnus columbianus bewickii)
trimitavimas,
įrašytas Glosteršyro grafystėje (Anglija)

Sibirinė mažoji gulbė (Cygnus columbianus bewickii) – žąsinių (Anseriformes) būrio stambus vandens paukštis, mažosios gulbės porūšis. Neretai ornitologinėje literatūroje pripažįstama atskira rūšimi ir lotyniškas mokslinis pavadinimas užrašomas Cygnus bewickii.

Sibirinės mažosios gulbės Cygnus columbianus bewickii snapas

Iš sibirinių mažųjų gulbių populiacijos dalies autorių kartais yra išskiriamas „Cygnus columbianus jankowskii“ porūšis, gyvenantis į rytus nuo Taimyro pusiasalio, bet dauguma ornitologijos specialistų šito nepripažįsta.

Sibirinė mažoji gulbė žiemojanti Saitamos prefektūroje
Sibirinės mažosios gulbės žiemojančios Saitamos prefektūroje (pietryčių Japonija). Priekyje subrendęs individas, antru planu - pusės metų nesubrendęs jauniklis
Sibirinė mažoji gulbė stovinti ant vienos kojos (Glosteršyras, Anglija)
Sibirinės mažosios gulbės Glosteršyre (Anglija)
Sibirinė mažoji gulbė panirusi ieškoti maisto
Sibirinės mažosios gulbės kiaušinis

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sibirinės mažosios gulbės snapo didesnė priekinė dalis yra juoda, bet pamatinė dalis nesiekianti šnervės yra geltona. Patinas ir patelė balti. Kojos juodos. Jaunikliai blyškiai pilki. Tai mažiausia gulbių genties rūšis ar porūšis. Jų patinėliai šiek tiek yra stambesni už pateles:

  • kūno svoris 3,4–7,8 kg
  • patinų vidutinis svoris 6,4 kg
  • patelių vidutinis 5,7 kg
  • kūno ilgis 115–127 cm
  • sparno ilgis 46,9–54,8 cm
  • patinų vidutinis sparno ilgis 51,9 cm
  • patelių vidutinis sparno ilgis 50,4 cm
  • išskėstų abiejų sparnugalių atstumas 170–195 cm
  • snapas 8,2–10,2 cm
  • čiurna 9,2–11,6 cm

Sibirinės mažosios gulbės yra labai panašios į gulbes giesmininkes, tad nepatyrusiam žmogui iš pirmo žvilgsnio yra sunkoka jas atskirti. Sibirinės mažosios gulbės didesnė pusė snapo priekinė dalis yra juoda, bet mažesnė geltona dėmė prie snapo pagrindo kuri nesiekia šnervės. Tuo tarpu gulbių giesmininkių mažesnė snapo priekinė dalis juoda, bet didesnė geltona dėmė nuo snapo pagrindo iki šnervės. Sibirinės mažosios gulbės gerokai mažesnės už gulbes giesmininkes. Sibirinių mažųjų gulbių kojos juodos, kaklas trumpesnis, galva apvalesnė nei gulbių giesmininkių.

Sibirinės mažosios gulbės tik mažais morfologiniais skirtumais skiriasi ir nuo kanadinių mažųjų gulbių. Sibirinių mažųjų gulbių didesnė pusė snapo priekinė dalis yra juoda, o mažesnė geltona dėmė prie snapo pagrindo nesiekia šnervės, ir jos nežymiai mažesnės už kanadines mažąsias gulbes. Kanadinių mažųjų gulbių snapas juodas, tik prie jo pagrindo nedidelė geltona dėmelė ir jos nežymiai stambesnės už sibirines mažąsias gulbes.

Balsas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skardus, skambus, melodingas. Panašus į gulbės giesmininkės balsą, bet mažiau primena trimitavimą, o labiau – melodingą gagenimą. Mažųjų gulbių balsas skardesnis ir gilesnis nei gulbių giesmininkių[2].

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Monogamės. Poruojasi sulaukusios 3-4 metų, kartais ir nuo 5-6 metų. Lizdą krauna abu tėvai, paprastai vandens telkinio pakrantėje arba tiesiog pelkėtoje lygumoje iš samanų, o gūžtą iškloja pernykštėmis viksvomis, švyliais. Kiekvieną pavasarį apsistoja tose pačiose lizdavietėse, jas šiek tiek paremontuodamos.

Deda 3–5 kiaušinius. Patelė peri 29–30 dienas, o patinas saugo ją ir aplinkinę teritoriją. Jaunikliams išsiritus, mažųjų gulbių šeima persikelia ir gyvena vandenyje. Gulbiukai, sulaukę 40–45 dienų amžiaus, jau skraido. Jaunikliai seksualiai subręsta sulaukę 3-4 metų amžiaus.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir kitos gulbės, minta augaliniu maistu - tiek vandens augalais, tiek sausumos, pavyzdžiui žole, uogomis. Sibirinių mažųjų gulbių rytinė populiacija taip pat minta ir vandens bestuburiais, dažnai pasmaguriauja nedidelėmis žuvimis.

Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sužieduota sibirinė mažoji gulbė žinoma ilgiausiai išgyvenusi 23 metus ir 7 mėnesius[3].

Buveinė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sibirines mažąsias gulbes apsistoti traukia įvairūs vandens telkiniai pajūrio zonoje ir didieji ežerai žemyninėje dalyje. Taip pat seklūs vandens telkiniai, apsemtos pievos ir laukai, arimai ir ražienos.

žiemos metu laikosi medžiais neapaugusiose šlapynėse ir pievose, dažniausiai netoli jūrų ar vandens telkinių. Po derliaus nuėmimo jos mėgsta apsilankyti javų laukuose, ten lesioti išsibarsčiusius grūdus.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Perimvietės Eurazijos tundroje nuo Kolos pusiasalio ir į rytus per visą šiaurinę europinę Rusiją ir šiaurinį Sibirą iki Kolymos.

Tai paukščiai migrantai. Vakarinės populiacijos į Vakarų Europoje esančias žiemavietes migruoja per Baltąją ir Baltijos jūras į Vokietijos, Nyderlandų pajūrį, įskaitant Elbės upės estuariją, Daniją, pietinę Švediją bei Britų salas.

Rytų populiacijos žiemoja Kaspijos jūros pietinėje dalyje, prie Aralo jūros, rytų Kinijoje, Korejos pusiasalyje, Japonijoje.

Sibirinės mažosios gulbės per paukščių migraciją pastebimos visoje Lietuvoje. Nemuno žemupyje ir Kuršių mariose kartais susirenka iki kelių šimtų paukščių būriai, o kitose Lietuvos vietose pastebimi nedideli būreliai. Žiemoti (bet ne kasmet) lieka pavieniai paukščiai Nemune prie Kauno HE, Kuršių mariose. Švelnesnėmis ir besniegėmis žiemomis žiemoja gausiau. Nuo 1997 m. kelerius metus sibirinė mažoji gulbė perėjo Šalčininkų rajono žuvininkystės tvenkiniuose. Lietuvoje dažniausiai aptinkama migracijų metu kovo-balandžio, bei spalio-lapkričio mėnesiais[4]. Nemuno deltos šlapynėse pavasario ir rudens mėnesiais jos ilsisi ir maitinasi prieš tęsiant kelionę į žiemavietes ir atgal į perimvietes. Jos taip pat ilgesniam laikui apsistoja Vidurio Lietuvoje, Metelių regioninio parko ežeruose, kai kuriuose žuvininkystės tvenkiniuose[5]. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Populiacijos nykimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastaraisiais metais sibirinių mažųjų gulbių Europos populiacija sumažėjo nuo nuo 29 tūkst. porų 1995 m. iki 18 tūkst. porų 2010 m. Mokslininkai iki šiol nežino tikrųjų nykimo priežasčių. Spėjama, kad paukščiai intensyviai medžiojami priešmigracinių sankaupų vietose Rusijos šiaurėje. Tai patvirtina ir paukščių rentgeno analizės metu jų kūnuose aptikti medžiokliniai šratai. Kitos galimos priežastys – šlapynių nykimas, jų sausinimas, globali klimato kaita ir kt[6][7].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas sibirinė mažoji gulbė
  1. „IUCN Red List - Cygnus columbianus“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2016-10-01. 
  2. ornitologija.lt / Mažoji gulbė
  3. euring.org / Longevity list
  4. pauksciai.lt / Mažoji gulbė
  5. klaipeda.diena.lt / Sparčiai nykstančios mažosios gulbės pasiekė Lietuvą, 2016-10-14
  6. diena.lt / Ekspedicija „Gulbių skrydis“ pasieks Lietuvą, 2016-10-28
  7. alkas.lt / Ekspedicija „Gulbių skrydis” vakare pasieks Lietuvą, 2016.10.28]

Išorinės nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]