Seraja Šapšalas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Seraja Šapšalas kariška uniforma (portretas, XX a. pr.)

Seraja Šapšalas ar Jo Ekscelencija Hadži Seraja Chanas Šapšalas ( «Jego Exellencja Szapszał Hadży Seraja Han»)[1][2] (g. 1873 m. – m. 1961 m.) – filologas, orientalistas, Krymo, vėliau – Lenkijos (kartu ir Lietuvos) karaimų vyriausiasis dvasininkas (hachanas), žymus Lietuvos karaimų dvasinis ir kultūros veikėjas.

Visą gyvenimą rinko karaimiškas knygas, rankraščius, senuosius dokumentus, etnografinius daiktus, 19161929 m. Kryme, Eupatorijoje, veikė jo įkurtas karaimų muziejus. Persikėlęs gyventi į Lietuvą, S. Šapšalas 1938 m. organizavo karaimų muziejaus statybą Trakuose.

Serаjaus Šapšalo teorija apie tiurkiškai-altajišką karaimų kilmę bei pagoniškas karaizmo šaknis (šventų ąžuolų garbinimas, politeizmas, kuriame svarbiausia - dievas Tengri, aukojimas) tapo reikšminga formuojant Rytų Europos karaimų identitetą XX a., bei tebelieka aštrių mokslinių bei visuomeninių ginčų tema[3].

Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, S. Šapšalo įkurtas karaimų muziejus buvo priskirtas Lituanistikos institutui. 1940 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą, Lituanistikos institutas buvo panaikintas, o 1941 m. sausio 16 d. S. Šapšalo rinkinys suvalstybintas. Įkurtas Karaimų istorijos ir etnografijos muziejus veikė kaip LTSR mokslų akademijos padalinys, S. Šapšalas buvo paskirtas jo direktoriumi. Kartu MA buvo perduota ir S. Šapšalo surinkta karaimų muziejaus kolekcija: 1141 eksponatas, 1039 knygos, apie 200 įvairių rankraščių hebrajų, turkų, persų ir karaimų kalbomis.

Antrojo pasaulinio karo metu S. Šapšalas darė viską, kad išsaugotų surinktas vertybes ir kolekciją netgi papildė naujais vertingais eksponatais. 1947 m. karaimų muziejus atskiro padalinio teisėmis buvo priskirtas Vilniaus etnografiniam muziejui. 1951 m. Karaimų muziejus likviduotas, inventorizuota rinkinių dalis pateko į Etnografijos muziejų (dab. Lietuvos nacionalinis muziejus), o biblioteka buvo perduota Lietuvos MA bibliotekai (dab. Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje sudaro atskirą S. Šapšalo fondą). Neinventorizuota dalis, likusi S. Šapšalo bute, vėliau perduota Lietuvos dailės ir Trakų istorijos muziejams, kai kas pateko į privačias kolekcijas. Dalis S. Šapšalo mokslinių darbų archyvo buvo perduota tuomečiam Leningrado Azijos tautų instituto skyriui. 1962 m. pagal S. Šapšalo testamentą Ermitažo Rytų ir numizmatikos skyriui buvo perduotos Persijos šiitų ikonos ir 78 sidabrinės monetos, iš kurių 74 datuojamos VIII a. II p. – IX a. I ketv.

1967 m. vasarą Karaimų muziejaus pastate Trakuose buvo atidaryta pirmoji karaimų etnografinė paroda, kurios pagrindą sudarė S. Šapšalo sukauptos kolekcijos eksponatai (iš tuometinio Istorijos ir etnografijos muziejaus bei Trakų istorijos muziejaus fondų). 1997 m. ši paroda atnaujinta minint karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-ąsias metines.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Baltasis likimo žirgas raudona uodega//Mokslo Lietuva 2012 gegužės 11
  2. Archiwum Akt Nowych, Ministerstwo Wyznań Religijnych i Oświęcenia Publicznego (Varšuva). D.1464. l. 30, 97.
  3. «The second avenue of approach, which, due to the specificity of the activities of Karaite community, is mostly supported by researchers in Eastern Europe, is related with the transformation of Karaite identity. Researchers tend to accept the theory of Karaite Khazarian origins, and apply it in their studies.Because of its limitations — the critical application of this approach to the Karaites history before the 20th c. is logically almost impossible — the Karaite studies are not sufficiently developed in this region. And in the last decades this approach attracts even less adherents — with an exception of more of descriptive nature, journalistic initiatives, which are supported by Lithuanian Karaite community. While the Khazarian approach is rather critically assessed by the academic community» Dovile Troskovaite.Identity in Transition: The Case of Polish Karaites in the first half of the 20th century.//University of Klaipeda (Lithuania) 2013 p. 210

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]