Serafas
Serafas (hebr. śēraf, 'deginti, degti, taurinti'), serafimas (dgs., hebr. sərāfīm) – judaizme ir krikščionybėje aukščiausio laipsnio Dievo meilės dvasinė būtybė.[1] Žydų mitologijoje serafai yra dangiškosios būtybės, krikščioniškoje angelologijoje užimančios aukščiausiąją, o judaizme – penktąją vietą angelų hierarchijoje.
Šios būtybės turi šešis sparnus – dviem jie dengia savo veidus, dviem – kojas ir dviem jos plasnoja ore. Serafai vaizduojami kaip liepsnojančios būtybės, kurios skraido aplink Dievo sostą kartodami: „Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats“ (Iz 6:3).
Minimi Biblijoje Iz 6:1 ir Apr 4:6.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ serafas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
 |
Šis su religija susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |