Senojo Daugėliškio mūšis
| Senojo Daugėliškio mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Lenkijos–sovietų karas | |||||||
 1920 m. liepos mūšių Ignalinos ir Švenčionių apylinkėse planas | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Sovietų Rusija |
 Lenkija | ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| papulkininkis Stefan Pasławsk | |||||||
| Pajėgos | |||||||
| Du pulkai | Nepilni du pulkai | ||||||
Senojo Daugėliškio mūšis (lenk. Bitwa pod Dawgieliszkami) – 1920 m. liepos 8 d. Senojo Daugėliškio apylinkėse vykęs Lenkijos kariuomenės (2-osios lietuvių-gudų divizijos 4-osios lietuvių-gudų brigados 79-asis (Balstogės) šalių pulkas) ir Sovietų Rusijos kariuomenės (3-iojo (Gajaus Gajaus) kavalerijos korpuso 57-asis ir 58-asis šaulių pulkai) susirėmimas, M. Tuchačevskio vadovauto Sovietų Rusijos Vakarų fronto 1920 m. vasaros puolimo kampanijos (1919–1920 m. Lenkijos–sovietų karo) dalis.
Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1920 m. liepos pradžioje bolševikų pajėgos vykdė sėkmingą kontrpuolimą prieš pavasarį sėkmingą puolimo kampaniją įvykdžiusius lenkus. Pirmomis mėnesio dienomis bolševikų pajėgos pralaužė Lenkijos frontą prie Autos, po ko Lenkijos Šiaurės-Rytų fronto pajėgos, vadovaujamos generolo Stanislavo Šeptickio (lenk. Stanisław Szeptycki), traukėsi nuo puolusių Michailo Tuchačevskio vadovaujamų bolševikų pajėgų.[1]
Vyriausioji Lenkijos karinė vadovybė nurodė stabdyti sovietų Vakarų fronto puolimą pasinaudojant iš Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio likusių senųjų Vokietijos tranšėjų linija.[2] Nuo demarkacijos linijos su Lietuva Lenkijos karinė vadovybė atitraukė 2-ąją lietuvių–gudų diviziją, kuri užėmė Skaistašilio–Karkažiškės–Dubingių gynybos liniją.[3] 4-osios lietuvių–gudų brigados daliniai ir 8-oji pėstininkų divizija užėmė Dysnos liniją.[4]
Kovojančios pajėgos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Vienetas | Vadas | Pavaldumas |
| Lenkijos kariuomenė | ||
|---|---|---|
| 2-oji lietuvių-baltarusių divizija | – | Šiaurės frontas |
| 4-oji lietuvių-baltarusių brigada | papulkininkis Stefan Pasławski | – |
| ⇒ Balstogės šaulių pulkas | – | 2-oji lietuvių-baltarusių divizija |
| → I/ Balstogės šaulių pulkas | kpt. Lewicki | – |
| Raudonoji armija | ||
| 10-oji kavalerijos divizija | – | 3-asis kavalerijos korpusas |
| ⇒ 57-asis kavalerijos pulkas | – | – |
| ⇒ 58-asis kavalerijos pulkas | – | – |
Kovos prie Senojo Daugėliškio
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rengdamasis Vilniaus gynybai nuo prasidėjusio bolševikų kontrpuolimo, Lenkijos kariuomenės Balstogės šaulių pulko Pirmasis batalionas užėmė pozicijas kalvose į rytus nuo Senojo Daugėliškio. Bataliono vadavietėje buvo ir pulko vadas, pulkininkas leitenantas Izidorius Modelskis (lenk. Izydor Modelski).
Liepos 8 d. prie Lenkijos pozicijų priartėjo sovietų 3-iojo kavalerijos korpuso 57-ojo kavalerijos pulko priešakinės pajėgos.[5][6] Be didesnio pasirengimo surengto kelios kazokų šturmo bangos nepralaužė dviejų Lenkijos kuopų gynybos linijos.[paaiškinti] Tos pačios dienos vakare bolševikai persigrupavo ir surengė naują ataką trimis eskadronais, puolančiuosius dengdami artilerijos ugnimi. Nepasisekus šiam puolimui 57-asis kavalerijos pulkas atsitraukė į Mikalavą, kur laukė papildomų pajėgų.[7] Lenkų pajėgoms vadovavęs kapitonas Levickis, kuris, siekdamas išlaikyti užmegzti[paaiškinti] ryšį dešinėje su pulkininko Hauserio daliniais, nusprendė nepulti besitraukusio priešo ir liko užimtose pozicijose.[6]
Vakare mūšio lauke pasirodė sovietų 58-asis kavalerijos pulkas. Jis apėjo Lenkijos kariuomenės dalinių pozicijas ir atakavo batalioną iš Naujųjų Daugėliškių dvaro pusės. Tuo pačiu iš priekio atakavo 57-asis kavalerijos pulkas. Dviejų valandų kova neišryškino nugalėtojo ir bolševikai pasitraukė į išeitines pozicijas.[1]
Nepaisant to, liepos 9 d. ryte lenkų batalionas, gavęs pranešimus apie nepalankią situaciją kituose fronto ruožuose aplink Vilnių, atsitraukė į Ignalinos geležinkelio stotį.[5][8]
Mūšio pasekmės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1920 m. vasarą pirmieji Lenkijos kariuomenės 2-osios lietuvių–gudų divizijos dalinių mūšiai su bolševikų 3-iojo kavalerijos korpuso pajėgomis baigėsi serija pavienių batalionų lygmens pralaimėjimų. Senojo Daugėliškio mūšis ir tomis pačiomis dienomis vykę susirėmimai prie Ignalinos ar Švenčionių nesukūrė rimtesnio pasipriešinimo bolševikų vasaros kontrpuolimui.
Akivaizdi jėgų disproporcija ir ryšio stoka tarp silpnų Lenkijos karinių pajėgų grupių lemdavo susirėmimų nesėkmes. Nepaisant to, nepatyrę, nepakankamai paruošti lenkų dalinių kariai, turėdami nedideles šaudmenų atsargas, kovojo gerai, sugebėjo pasipriešinti ir kiek sulėtinti bolševikų 3-iosios kavalerijos korpuso žygį į Vilnių.[9]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 Marian Różycki, Stefan Dybkowski: Zarys historii wojennej 79-go pułku piechoty., p. 49.
- ↑ Janusz Odziemkowski: Leksykon wojny polsko-rosyjskiej 1919–1920., p. 277.
- ↑ Janusz Odziemkowski: Leksykon bitew polskich 1914–1920., p. 147.
- ↑ Janusz Odziemkowski: Leksykon wojny polsko-rosyjskiej 1919–1920., p. 409.
- 1 2 Janusz Odziemkowski: Leksykon wojny polsko-rosyjskiej 1919–1920., p. 93.
- 1 2 Marian Różycki, Stefan Dybkowski: Zarys historii wojennej 79-go pułku piechoty., p. 21.
- ↑ Janusz Odziemkowski: Piechota polska w wojnie z Rosją bolszewicką 1919–1920., p. 611.
- ↑ Marian Różycki, Stefan Dybkowski: Zarys historii wojennej 79-go pułku piechoty., p. 22.
- ↑ Janusz Odziemkowski: Piechota polska w wojnie z Rosją bolszewicką 1919–1920., p. 612.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Cisek, Janusz (2010). Wojna polsko-sowiecka 1919–1921. Warszawa: Wojskowe Centrum Edukacji Obywatelskiej.
- Odziemkowski, Janusz (2004). Leksykon wojny polsko-rosyjskiej 1919–1920. Warszawa: Oficyna Wydawnicza „Rytm”. ISBN 8373990968.
- Odziemkowski, Janusz (1998). Leksykon bitew polskich 1914 – 1920. Pruszków: Oficyna Wydawnicza „Ajaks”. ISBN 8385621466.
- Odziemkowski, Janusz (2010). Piechota polska w wojnie z Rosją bolszewicką 1919-1920. Warszawa: Oficyna Wydawnicza „Adam”. ISBN 9788370726508.
- Różycki, Marian (1929). Zarys historii wojennej 79-go pułku piechoty. Warszawa: Zakłady Graficzne „Polska Zjednoczona”.