Semiatyčės
| Semiatyčės lenk. Siemiatycze | |
|---|---|
 
| |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2) | |
| Valstybė |  Lenkija
|
| Vaivadija |  Palenkės vaivadija
|
| Apskritis | Semiatyčių apskritis |
| Valsčius | Semiatyčių |
| Gyventojų | 14 810 |
| Plotas | 36,25 km² |
| Tankumas | 409 žm./km² |
| Pašto kodas | PL 17-300 |
| Tinklalapis | www.siemiatycze-um.com.pl/ |
Semiatýčės [1] (lenk. Siemiatycze) – miestas ir miesto tipo valsčius Lenkijos šiaurės rytuose, Semiatyčių apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Miestas įsikūręs Drohičino aukštumoje. Per miestą teka Kamionkos upė. Šalia miesto yra Siemiatyčių geležinkelio stotis. Mieste įsikūręs Semiatyčių dekanatas ir Semiatyčių stačiatikių dekanatas. Per miestą eina vaivadijos kelias Nr. DW690, vaivadijos kelias Nr. DW640 ir vaivadijos kelias Nr. DW693.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo V a. pr. m. e. iki X a. šiose vietovėse gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai.[2][3] XIII a.-XIV a. šias žemes užėmė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Nuo XIII a.-XIV a. iki 1513 m. priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Trakų vaivadijai, nuo 1513 m. iki 1569 m. Liublino unijos Palenkės vaivadijai.[4][5] Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose kaimas paminėtas XV a. amžiuje. 1431 m. buvo duotas leidimas gyvenvietėje pastatyti Šv. Trejybės cerkvę. 1456 m. įkurta Semiatyčių Marijos Dangun Žengimo parapija. 1527 m. gyvenvietę sudarė 7 kaimai. 1542 m. sausio mėnesį karalius Žygimantas Augustas suteikė gyvenvietei Magdeburgo teises. Nuo 1569 m. iki 1795 m. buvo Abiejų Tautų Respublikos Mažosios Lenkijos provincijos Palenkės vaivadijos valdose. 1580 m. mieste buvo apie 282 namus ir 1900 gyventojų. 1582 m. mieste apsigyveno pirmieji žydai. 1626–1637 m. pastatyta Semiatyčių Marijos Dangun Žengimo bažnyčia. 1655–1660 m. Švedų tvano metu miestas prarado apie 30% gyventojų. XVIII a. įkurtos Semiatyčių žydų kapinės ir pradėtas naudoti Semiatyčių miesto herbas bei Semiatyčių miesto vėliava. 1710–1711 m. mieste siautė maras ir cholera. 1758 m. mieste kilo gaisras, kurio metu sudegė nemažai miesto pastatų. 1775 m. mieste buvo 285 namai. 1777 m. mieste prasidėjo kunigaikštienės Anos Jablonovskos rūmų statyba. Rūmuose buvo įrengtas botanikos ir zoologijos sodas, taip pat buvo sukaupta daug įvairių meno kolekcijų.
Nuo 1795 m. iki 1807 m. priklausė Prūsijos karalystės Naujosios Rytų Prūsijos Balstogės departamentui. 1797–1801 m. pastatyta sinagoga. 1825 m. mieste gyveno 1,945 gyventojai, buvo 20 mūrinių namų, 330 medinių namų, 2 gamyklos, 10 parduotuvių, 40 smuklių, 1 pirtis ir 2 miesto parkai. 1807–1842 m. priklausė Rusijos imperijos, Balstogės sričiai, 1842–1914 m. Gardino gubernijai. 1863 m. sukilimo metu, 1863 m. vasario 6-7 d., mieste įvyko Semiatyčių mūšis. 1865–1866 m. pastatyta Semiatyčių Šv. Apaštalų Petro ir Povilo cerkvė. 1897 m. 75% miesto gyventojų buvo judaistai, 15% katalikai ir 10% stačiatikiai. XIX a. miestelis buvo Bielsko apskrities Semiatyčių valsčiaus centras.[6][7]
Nuo 1914 m. iki 1919 m. priklausė Vokietijos imperijos Oberosto sričiai. 1915 m. įkurtos Semiatyčių I pasaulinio karo kareivių kapinės. 1919–1939 m. priklausė Lenkijos tarpukario Balstogės vaivadijai. 1921 m. mieste gyveno 5,694 gyventojai, iš kurių 65% judaistai, 25,7% katalikai ir 9% stačiatikiai. 65% buvo žydai, 26% lenkai ir 8% gudai. 1931 m. mieste gyveno 6,816 gyventojai. 1939 m. rugsėjo 11 d. miestą užėmė Trečiasis Reichas ir rugsėjo 20 d. perdavė miestą Tarybų Sąjungai. 1939–1941 m. priklausė Tarybų Sąjungos, Baltarusijos TSR, Bresto srities, Semiatyčių rajonui. 1940 m. mieste buvo pastatytas paminklas Leninui, kuris 1941 m. buvo nugriautas, kai miestą vėl užėmė vokiečiai. 1941–1944 m. priklausė Trečiojo reicho, Balstogės sričiai. Karo metu veikė žydų getas, kuriame gyveno apie 4,200 žmonių. Nuo 1945 m. priklauso Lenkijai. Per karą miestas neteko apie 60% gyvenamųjų namų ir apie 50% įvairių gamyklų ir visuomeninių pastatų. Taip pat miestas neteko apie 40% gyventojų. 1945–1999 m. priklausė Balstogės vaivadijai. 1946 m. mieste gyveno 4,106 gyventojai. XX a. septintajame dešimtmetyje užtvenkus Kamionkos upę, buvo įkurtos Semiatyčių marios. 1988 m. įkurta Semiatyčių Šv. Andžejaus Bobolo parapija. 1993–2000 m. pastatyta Semiatyčių Šv. Andžejaus Bobolo bažnyčia. 1996 m. įkurta Semiatyčių Viešpaties Prisikėlimo parapija. 1999–2009 m. pastatyta Semiatyčių Viešpaties Prisikėlimo cerkvė.
Čia 1985 m. filmuota scena cerkvėje lenkų vaidybiniam filmui „Meilės įvykių kronika“, kurio veiksmas vyksta Vilniuje ir jo apylinkėse.
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagal 2002 m. duomenis, miesto plotas buvo 36,25 km², iš kurių:
- Neužstatyti plotai 61 %;
- Miškai 23 %;
- Pastatai ir vandens telkiniai 16 %.
Miestas sudaro 2,48 % visos apskrities ploto.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| Aprašas | Bendrai | Moterys | Vyrai | |||
|---|---|---|---|---|---|---|
| Gyventojai | 15 060 | 100 | 7 843 | 52,1 | 7 217 | 47,9 |
| Plotas | 36,25 km² | |||||
| Gyv. tankumas (gyv./km²) |
415,4 | 216,4 | 199,1 | |||
Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paminklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1626–1637 m. barokinė Semiatyčių Marijos Dangun Žengimo bažnyčia;
- 1719–1727 m. barokinis vienuolynas;
- 1725–1727 m. bažnyčios varpinė;
- XVIII a. Jono Nepomuko skulptūra;
- 1726 m. vienuolyno ligoninė;
- 1866 m. Semiatyčių Šv. Apaštalų Petro ir Povilo cerkvė;
- XIX a. kapinių koplyčia;
- 1826–1827 m. Šv. Onos kapinių koplyčia;
- 1860 m. oranžerija;
- 1915 m. įkurtos Semiatyčių I pasaulinio karo kareivių kapinės.
-
Šv. Onos kapinių bažnyčia -
Šv. Apaštalų Petro ir Povilo cerkvė -
Viešpaties Prisikėlimo cerkvė -
Semiatyčių sinagoga
Religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Katalikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Stačiatikiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Pranciškus Jaščoldas (1808–1873) – architektas, inžinierius.
Tarptautinis bendradarbiavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
Semiatyčių marios -
Žydų kapinės -
Kamionkos upelis -
Kapinių koplyčia -
Autobusų stotis -
Įvažiavimas į miestą -
-
-
-
-
-
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ http://www.musicalia.lt/meli/index1.php?id=65 Archyvuota kopija 2012-04-23 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://pl.wikipedia.org/wiki/Plik:Poland_in_the_11th_century.JPG
- ↑ http://mkp.emokykla.lt/gimtoji/images.php?IId=268 Archyvuota kopija 2023-03-24 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://forum.istorija.net/photos/show-album.asp?albumid=35&photoid=360 Archyvuota kopija 2014-12-30 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Siemiatycze. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. X (Rukszenice — Sochaczew). Warszawa, 1889, 542 psl. (lenk.)
- ↑ Siemiatycze. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 582 psl. (lenk.)
- ↑ 2002 m. surašymo duomenys (lenk.) Archyvuota kopija 2012-01-25 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 1921 m. surašymo duomenys (lenk.)
- Miesto tinklalapis (lenk.) Archyvuota kopija 2009-07-22 iš Wayback Machine projekto.
| |||||||
