Seinų–Lazdijų krašto medus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Seinų/Lazdijų krašto medus (lenk. Miód z Sejneńszczyzny/Łoździejszczyzny) – išskirtinis bičių medus, bendras dviejų šalių produktas Lietuvoje ir Lenkijoje. Šiuo medumi vadinamas daugiažiedis nektaro medus, surinktas iš natūraliai augančių medingųjų augalų, identiškas savo sudėtimi, renkamas kaimyninių Seinų ir Suvalkų apskričių ir Lazdijų rajono regione.

Saugomas produktas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2012 m. sausio 30 d. Europos Komisija įtraukė Seinų/Lazdijų krašto medų į Saugomų kilmės vietos nuorodų ir Saugomų geografinių nuorodų registrą. Tai suteikia galimybę šio regiono medų ženklinti specialiu ES ženklu „Saugoma kilmės vietos nuoroda“.[1]

Medaus išskirtinumas susijęs su geografine vietove, kurioje jis renkamas. Ši vietovė – Nemuno upės baseino teritorija, esanti dviejų šalių pasienyje, Rytų Suvalkijos ežeryno regione. Pripažintos vietovės:

Medus yra papildomai kontroliuojamas siekiant garantuoti, kad jis atitinka produkto specifikacijoje nurodytus reikalavimus (negalimas bičių gydymas medikamentais, laukų ir pievų tręšimas chemikalais medunešio laikotarpiu ir kt.). Lietuvoje kontroliuojanti institucija yra Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Lazdijų bitininkų draugija yra atsakinga už Seinų/Lazdijų krašto medaus etikečių platinimą, jų pateikimą kontrolės institucijai. Ji turi bitininkų, gaminančių medų su saugomos kilmės vietos nuoroda, sąrašus, kuriuos kasmet atnaujina.[2]

Daugelis bitininkų šiame krašte turi gana mažai bičių šeimynų, tačiau susidomėjusių naujuoju ženklu ir galimybe savo medų žymėti specialia etikete su senoviniu žemėlapiu ir Lazdijų ar Seinų herbais yra, nes bitininkai gali pretenduoti į ES paramą (iki 3 000 EUR kiekvienam pareiškėjui) ir šiuos pinigus skirti prekės populiarinimui. 2013 m. duomenimis, Lenkijos pusėje buvo apie 200 smulkių bitynų, Lietuvos – apie 150, geografinės nuorodos ženklu savo medų jau žymėjo du Lenkijos bitininkai, iš Lietuvos pusės rimtai tam ruošėsi penki.[3] 2015 m. duomenimis, Lietuvos mažmeninėje prekyboje šiuo medumi nebuvo prekiaujama.

Medaus ypatybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Regione išlikusi šiai vietovei būdingų medingųjų augalų įvairovė suteikia medui savitą ir stiprų aromatą bei kartoką skonį. Natūrali augmenijos aplinka mažiau negu kituose regionuose paveikta žmogaus ūkinės veiklos, todėl čia išliko daug natūraliai augančių įvairių rūšių augalų. Svarbus faktorius yra ir bitininkų sugebėjimai bei patyrimas, perduodamas iš kartos į kartą. Tokio medaus spalva – nuo tamsiai geltonos iki tamsiai auksinės. Pastebimas nedidelis drumstumas. Medus gali būti tiekiamas vartojimui skystas arba susikristalizavęs. Toks medus gaunamas iš kelių dešimčių medingųjų augalų rūšių, kurios būdingos šioje geografinėje srityje, įskaitant įvairių rūšių gluosnius ir klevus, paprastąsias kiaulpienes, avietes, šaltalankius, baltuosius ir raudonuosius dobilus, paprastuosius garždenius, barkūnus ir kitus pupinius augalus, rugiagėles, ožkarožes, baltažiedes robinijas, smidriečius, salierinius, gvazdikinius, notrelinius augalus. Kultūrinių augalų, pavyzdžiui, rapsų ar grikių, nebūdingų minėtai vietovei, bendras žiedadulkių kiekis meduje negali būti didesnis kaip 5 proc.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]