Saxonia (laivas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ratinis garlaivis Elbės upėje prie Lorenckirchės miestelio (1908 m.)

Saksonija, vok. Saxonia – nuo XIX a. vid. iki XX a. vid. Vokietijoje ir Lietuvoje plaukiojęs upinis garlaivis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastatytas 1862 m. Dresdeno Blazevic (vok. Blasewitz) laivų statykloje. Nuo tų pačių metų birželio mėn. pradėjo plaukioti Elbės upe Jungtinėje Saksonijos–Bohemijos laivininkystės bendrovėje (vok. Vereinigte Sächsisch-Böhmische Dampfschiffahrt) kaip neturintis deninio antstato laivas (angl. Flushdecker), dažniausiai kursuodavo tarp Dresdeno ir Torgau miestų. Bijodami, kad per Austrijos-Prūsijos karą nebūtų užgrobtas Prūsijos karalystės, 1866 m. gegužyje savininkai įsakė ratinį garlaivį paslėpti Terezino uoste.

1868–1869 m. žiemą laive buvo įmontuotas naujas katilas. 1873 m. spalio 30 d. juo į Dresdeną buvo transportuojami Pilnico pilyje staiga mirusio karaliaus Johano Saksoniečio palaikai. 1876–1877 m. per remontą vėl buvo pakeistas katilas, o 1904–1905 m. garlaivis kapitaliai atremontuotas.

Po Pirmojo pasaulinio karo ekonominė padėtis Vokietijoje buvo sunki ir nuo 1918 m. rudens „Saksonija“ ilgai stoviniuodavo prieplaukose be darbo, kol 1919 m. kovo 3 d. už 20 tūkst. markių buvo parduota Magdeburgo laivininkystės kompanijai Otto Krietsch. Spėjama, kad po to visą navigacijos sezoną išstovėjo prieplaukoje.

Garlaivis „Laisvė“, išmetęs inkarą prieplaukoje prie Vytauto bažnyčios Kaune (apie 1923 m.)

Po metų garlaivį įsigijo Dancigo laivų statykla A. & W. Wojan. 1923 m. savininku tapo jurbarkietis Rotblatas Levenbergas, laivas Jurbarke buvo įregistruotas „Lietuvos“ vardu ir plukdydavo keleivius į Kauną bei atgal. Vėliau 20 % garlaivio akcijų perėmė vilkijietis Korebilnikas.[1]

1940 m. Raudonajai armijai įžengus į Lietuvą, laivas buvo nacionalizuotas. Kai 1941 m. šalį užėmė nacistinis Vermachtas, garlaivį pasisavino Reichskomisariato Ostland Kauno generalinio komisaro administracija. 1942 m. gegužės 13 d. buvo išnuomota įmonei Memel-Binnenschiffahrts-G.m.b.H.(liet. Nemuno laivininkystės bendrovei S.A.A.). 1943 m. sausio 14 d. – 1943 m. kovo 15 d. buvo remontuojamas garinis variklis. 1944 m. artėjant frontui, jį nuplukdė į Dancigą ir perdavė Trečio Reicho karo laivynui. Kurį laiką Kuršių mariose tarnavo kaip karo ligoninė. 1945 m. sausyje garlaivį perėmė laivininkystės bendrovė Wilhelm Skorloff. Pakeitus pavadinimą į „Labiau“ (liet. Labguva), garlaivis buvo įdarbintas evakuojant Karaliaučiaus gyventojus iš pafrontės zonos. Vasaryje buvo atleista lietuvių įgula, bet laivas ir toliau buvo eksploatuojamas. 1945 m. balandyje nuskandintas prie Laukstyčių (vok. Lochstedt), į Laukstyčių pilį gabenant Karaliaučiaus valstybinio archyvo fondus.

Techniniai duomenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skirtas iki 598 keleivių pervežimui. Ilgis 51,40 m; plotis 4,93 m. Du šoniniai varomieji ratai (∅ 3,66 m), kuriuos sukdavo Karaliaučiaus įmonės Union Gießerei 148 AJ galingumo garinis variklis.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. vb.vdu.lt › object › elaba:8695913 Gediminas Kasparavičius. Upių laivyba Lietuvoje 1919−1940 m.; psl. 40

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka