Saugumo bendruomenė (tarptautiniai santykiai)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Saugumo bendruomenės sąvoka tarptautinių santykių disciplinoje išpopuliarėjo po Šaltojo karo tarptautinei aplinkai susidūrė su esminiais lūžiais – Sovietų Sąjungos žlugimu, o kartu su ja ir dvipolės pasaulio tvarkos iširimu. Ypatingą dėmesį jai skiria socialinis konstruktyvizmas taikydamas Emmanuelio Adlerio ir Michaelo Barnetto saugumo bendruomenės modelį.

K. Deutch įnašas į akademinį tarptautinių santykių lauką[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Saugumo bendruomenės sąvoką sugalvojo Karlas Deutschas Šaltojo karo metu. Saugumo bendruomenę jis apibrėžė kaip integruotą valstybių grupę: tarp valstybių grupę sudarančius narius vienija bendruomenės jausmas ir tarp jų įsivyrauja toks institucinis lygmuo, kuris užtikrina taikių lūkesčių tikėjimąsi tarpusavio konfliktų atveju, t. y. ateities problemos bus sprendžiamos taikiai. Taikus būdas – institucionalizuotos procedūros, nepanaudojant neautorizuotas plataus masto (angl. large-scale) karinių priemonių[1]. Kitaip tariant, saugumo bendruomenė yra ta, kurios narius vienija tam tikras integracijos lygmuo ir įsitikinimas, kad ateities tarpusavio ginčai bus sprendžiami taikiai.

Pokyčiai dabartinių tarptautinių santykių aplinkoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

K. Deutsch saugumo bendruomenės įžvalgas po Šaltojo karo perėmė E. Adler ir M. Barnett, siekdami išspręsti metodologinius ankstesnio modelio taikymo trūkumus bei pritaikyti prie pasikeitusių tarptautinių santykių. Perėjimas prie daugiapolės pasaulio tvarkos lėmė, kad akademikų iš naujo perkonstruotas modelis tapo populiarus analizuojant valstybių bendradarbiavimą saugumo politikos srityje, kuris tapo šiek tiek kitoks nei praeityje dėl išplėsto grėsmės suvokimo (pavyzdžiui, anksčiau niekas globalinio atšilimo net neįvardindavo kaip problema, kurią reikia spręsti), taip pat atsiradusių naujų nekonvencinių tarptautinių santykių veikėjų, galinčių padaryti didelę žalą valstybėms (teroristiniai tinklai, įsilaužėliai į kompiuterines sistemas).

E. Adlerio ir M. Barnetto idėjos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

E. Adler ir M. Barnett laikosi minties, kad aukštos karinės integracijos lygis tarp šalių ir gilus bendradarbiavimas saugumo politikos kontekste yra vienas iš esminių yra vienas iš paskutiniųjų saugumo bendruomenės kūrimosi procese iškylančių dalykų, kuris ir faktiškai parodo, kad saugumo bendruomenė tarp valstybių narių susiformavo.

E. Adler ir M. Barnett saugumo bendruomenės formavimosi faktorius išskirstė į trijų pakopų modelį:

  • Pirmoji pakopa: saugumo bendruomenė pradedama formuotis dėl išorinių (vykstančių už valstybių ribų) ir vidinių (vykstančių valstybių viduje) veiksnių, paveikiančių šalių politinę darbotvarkę. Pradžioje šalys dažniausiai negalvoja apie saugumo bendruomenės kūrimą, paprastai jos nori bendrai tartis ir koordinuoti kokius nors saugumo klausimus, kadangi kolektyvinis veiksmas yra naudingesnis nei šalių veikimas atskirai. Kaip išorinius veiksnius galima įvardinti vykstančius globalinius technologinius procesus karo pramonėje, išorinės grėsmės atsiradimą, vidinius – pasikeitęs saugumo suvokimas šalyse ir todėl nauja supančio pasaulio interpretacija arba transformacija šalių ekonominėje dimensijoje[2]. E. Adler ir M. Barnett taip pat mini, kad svarbi yra pozityvi šalių patirtis praeityje, kuri lemia, jog išoriniai ir vidiniai procesai šalyse yra pastebimi ir siekiama bendrų veiksmų, priešingu atveju, šalys lieka pasyvios viena kitos atžvilgiu nepaisant vykstančių procesų[3].
  • Antroji pakopa. Šios pakopos faktorius, reikšmingus tolimesniam saugumo bendruomenės formavimuisi, jie išskirsto į dvi grupes: struktūrinę kategoriją, apimančią galingos valstybės ir panašių išpažįstamų vertybių dimensiją bei procesų kategoriją, kurią sudaro vykstantis dialogo palaikymas tarp šalių bei ir socialinio mokymosi fenomenas[4].
    • Struktūrinė kategorija. E. Adler ir M. Barnett teigia, kad galios faktoriumi yra apibrėžiama ekonomiškai, politiškai galingesnės bei stipresnės valstybės ar valstybių grupės, aplink kurią paprastai vyksta saugumo bendruomenės integraciniai procesai, sugebėjimas išlaikyti ir vykdyti normatyvinės dimensijos kūrimą saugumo bendruomenėje. Taip pat akademikai teigia, kad panašios šalių vertybės yra svarbus normatyvinis elementas, kuris palengvina šalių tolimesnį ryšių plėtojimą: yra pripažįstama, kad liberalios demokratijos yra labiau linkusios bendradarbiauti tarp viena kitos, tarp jų lengviau formuojasi bendras kolektyvinis identitetas[5].
    • Procesų kategorija. Teoretikai laiko valstybių tarpusavio sąveika skatina komunikacijos – dialogo palaikymą tarp politinių vienetų bei apsikeitimo procesą. Apsikeitimas gali būti ne tik materialius, tačiau ir idėjinis: valstybės viena kitai perduoda savo suvokimą apie visuomeninius ir politinius procesus. Tiksliau, nuolatinė sąveika gali lemti socialinio mokymosi fenomeną. Socialinis mokymasis – tai savo požiūrio į pasaulį performulavimas dėl matomo kitokio požiūrio iš kitų šalių, su kuriomis vyksta vis didesnis bendradarbiavimas[6]: savo saugumo suvokimo keitimas. Socialinio mokymosi procese dažniausiai mažesnė valstybė perima politiškai stipresnio vieneto požiūrį į jį supančią aplinką. Galingosios valstybės šiame ryšyje pasireiškia kaip moralinis autoritetas. Integracija tarp šalių, kurių kontekste negalima išskirti vieno ar kelių politiškai stipresnių vienetų, turėtų būti sudėtingesnė, kadangi nėra šalies, prisiimančios moralinio autoriteto vaidmenį. Adler ir M. Barnet taip teigia, kad socialinio mokymo procesui svarbiausias yra politinis elitas. Nors jie neatmeta galimybės, kad masių lygmeniu šis procesas taip pat gali vykti, tačiau dėmesį reiktų skirti politiniam elitui, kadangi jis apsprendžia šalies politinę kryptį, bendradarbiaudamas tarpusavyje su kitų valstybių aukšto rango atstovais[7].
  • Trečioji pakopa. Tik tinkama sąveika tarp antrosios pakopos veiksnių lemia abipusio pasitikėjimo atsiradimą ir kolektyvinio identiteto formavimąsi[8]: jei šalys nors ir turės dažną bendradarbiavimą tarpusavyje, tačiau socialinio mokymosi procesas taip ir neprasidės, vadinasi, negalima kalbėti apie tolimesnį saugumo bendruomenės formavimą. Paskutinės pakopos veiksniai yra abipusiai ir vienas kitą stiprinantys: didėjant tarpusavio pasitikėjimui paprastai greičiau formuojasi ir kolektyvinis identitetas ir atvirkščiai. Tarpusavio pasitikėjimas įvardijamas kaip socialinis fenomenas: teigiamas kito saugumo bendruomenės nario vertinimas, tikintis, kad jis ne tik toliau laikysis panašaus saugumo suvokimo, tačiau kartu nepasitrauks iš jau esamo užmegzto bendradarbiavimo formato, kitaip tariant, rizika, kad jis ims elgtis priešingai, laikoma minimalia. Kolektyvinis identitetas taip pat įvardijamas kaip socialinis fenomenas: tai kito aktoriaus suvokimas kaip sąjungininko, jau priklausančio bendrai šalių grupei[9]. Egzistuojantis kolektyvinis saugumo suvokimas sąlygoja aukštos karinės integracijos įgyvendinimą tarp šalių. Nebūtų klaidinga pasakyti ir tai, kad aukštos karinės integracijos įgyvendinimas rodo susiformulavusį kolektyvinį identitetą.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Karl Deutch et al., Political Community in the Northern Atlantic Area, Princenton: Princenton University Press, 1957, 1–2p.
  2. Emanuel Adler ir Michael Barnett, Security Communities, Cambridge: Cambridge University Press, 1998, 28, 29–36p.
  3. Security Communities, 49 p.
  4. Security Communities, 39 p.
  5. Security Communities, 40–41 p.
  6. Security Communities, 41–45 p.
  7. Security Communities, 44 p.
  8. Security Communities, 45 p.
  9. Security Communities, 47 p.