Satkūnų apylinkė
Koordinatės: 56°17′š. pl. 23°37′r. ilg. / 56.28°š. pl. 23.62°r. ilg.
![]() | ||
Centras | Satkūnai | |
TSRS topografija | ||
Rajono apylinkė | ||
Rajonas | Joniškio rajonas (1974–1995) | |
Dabartinė seniūnija | ||
Satkūnų seniūnija |
Satkūnų apylinkė – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas šiaurės Lietuvoje, į šiaurę nuo Joniškio.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apylinkė įkurta 1974 m. rugpjūčio 28 d. iš buvusių Daunoravos apylinkės ir Gudaičių apylinkės.[1]
Apylinkės istorija | ||||
---|---|---|---|---|
Data | Plotas, km² | Gyventojų sk. | Ūkio subjektai | Gyvenvietės |
1976-07-01 (Išsamiau) |
31 kaimas, 1 gel. stoties gyvenvietė, 3 kaimų dalys [2] | |||
1979-01-17 (Išsamiau) |
1878 | 33 kaimai, 3 kaimų dalys [3] | ||
1985 m. | „Didvyrio“ kolūkis, Karolio Požėlos kolūkis, Vinco Mickevičiaus-Kapsuko kolūkis, Satkūnų paukštininkystės tarybinis ūkis, Satkūnų girininkija [4] | Bariūnai, Daunorava, Daunoriškė, Drąsutaičiai, Padirvoniai, Plikiškiai, Satkūnai, Tautginiai ir kt. | ||
1989-01 (Išsamiau) |
1702 | 32 kaimai, 2 kaimų dalys [5] |
Vadovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sovietmečiu septynių deputatų tarybai, renkamai kas pustrečių metų, vadovavo apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas. 1995 m. Joniškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu vietoje Satkūnų apylinkės viršaičio pareigybės įsteigta Satkūnų seniūno pareigybė.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1974-08-28 d. LTSR AT Prezidiumo įsakas
- ↑ Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, II dalis. – Vilnius, „Mintis“, 1976. // psl. 1–399.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). – Vilnius, Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982. // psl. 116
- ↑ Joniškio rajonas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 131
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). – Vilnius, Lietuvos Respublikos statistikos departamentas, 1993. // psl. 124