Saso rago mūšis (1633)
 |
Šį straipsnį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos redakcinius standartus. šaltinius nurodyti išnašomis. Peržiūrėkite straipsnio struktūrą, formatavimą, išnašų naudojimą, enciklopedinį stilių ir t. t. |
| Saso rago mūšis | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| ATR-Osmanų imperijos karas (1633—1634) | |||||||||
| |||||||||
| Priešininkai | |||||||||
 Abiejų Tautų Respublika
|
 Budžako orda
| ||||||||
| Vadai | |||||||||
 Stanislavas Konecpolskis
|
Каn-Temiras | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| ~ 2500 | ~ 1000 | ||||||||
| Aukos | |||||||||
| Nedideli | Apie pusę visų pajėgų | ||||||||
Saso rago mūšis – Abiejų Tautų Respublikos ir Osmanų imperijos vasalų – Krymo totorių karinių pajėgų mūšis, įvykęs 1633 m. liepos 4 d. vietovėje, pavadinimu Saso ragas (prie Pruto upės, netoli Štefianeščio miestelio), (tuometinė Moldovos kunigaikštystė, dab. šiaurės-vakarų Rumunija), vienas ATR ir Osmanų imperijos 1633-1634 m. karo susirėmimų.
1633 m. birželio 29 d. maždaug 1–2 tūkstančiai Budžako ordos totorių persikėlė per Dniestrą ir pradėjo niokoti Podolę. Tikėtina, kad juos žvalgybai pasiuntė Silistros paša Mehmedas Abaza, kartu neatmestina tikimybė, kad tai buvo jų pačių iniciatyva, mėginimas pasinaudoti menkai saugoma siena totorių ir kazokų karo metu. Šis reidas buvo labai trumpas, po vienos ar dviejų plėšikavimo dienų totoriai grįžo į Moldovą su grobiu ir jaspiu.
ATR Didysis karūnos etmonas Stanislavas Konecpolskis, kurio vadovaujamos pajėgos buvo įsitvirtinę Bare, išgirdęs apie reidą, nedelsiant surengė įsiveržėlių persekiojimą apie 2 tūkst. kavaleristų pajėgomis. Etmonas persikelė per Dniestrą, kuris buvo Abiejų Tautų Respublikos siena. Totoriai tikriausiai manė, kad yra saugūs ir sulėtino judėjimą. Tai leido etmonui juos pasivyti liepos 4 d. prie Pruto upės esančio Saso rago.
Mūšio metu žuvo kelios dešimtys totorių, nemažai jų buvo paimta į nelaisvę, likusieji buvo išblaškyti. Tarp kalinių buvo keletas totorių murzų bei Budžos ir Nogajaus totorių valdovo Kantemiro žentas. Didžioji dalis grobio, visi jasirai, galvijai ir žirgai buvo grąžinti.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Радослав Сікора. З історії польських крилатих гусарів. К. : Дух і літера, 2012. — ISBN 978-966-378-260-7. Archyvinė kopija.
- Tadeusz M. Nowak, Jan Wimmer, Historia oręża polskiego 963–1795, Wiedza Powszechna, Warszawa 1981, ISBN 83-214-0133-3