Sara Šner-Nišmit
Sara Dušnickaitė (Sara Šner-Nišmit, angl. Sara Shner-Nishmit, Lenkijoje žinoma ir kaip Sonia Dusznicka, o Lietuvoje: Sara Dušnickaitė, 1913 m. kovo 12 d.[1] Seinuose, tuomet. Suvalkų gubernijoje – 2008 m. rugsėjo 22 d. Lohame ha-Getaʼot kibuce, Izraelyje) – litvakų kilmės Izraelio rašytoja, Antrojo pasaulinio karo dalyvė, visuomenės veikėja.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jos šeima nuo seno gyveno Dusnyčios kaime, apie ką byloja ir tėvų pavardė. Po 1920 m. lietuvių - lenkų karinio konflikto iš 308 ha šeimos valdomos žemės maždaug pusė liko Lenkijoje, o kita dalis atsidūrė Lietuvoje. Sara, gimtinėje labiau žinoma kaip Sonia, Dusnyčioje praleido ankstyvą vaikystę, o vėliau buvo išsiųsta pas savo dėdę Izaoką Finką į Marijampolę, kur baigė pradinę mokyklą. Tėvas gavo matininko darbą Lazdijuose ir visa šeima persikraustė į Lietuvą. Mokėsi Lazdijų „Žiburio“ gimnazijoje[1], gaudama tvirtus humanitarinius pagrindus. Gimnazijos direktoriumi buvo kunigas Dr. Jonas Starkus, o vokiečių kalbą dėstė Salomėja Nėris. Sara vaidindavo mokyklos dramos būrelyje, dalyvavo žydų sporto klubo Ha Koakh Lazdijai veikloje.
1931 metais pabaigė gimnaziją ir įstojo į Kauno universitetą studijuoti psichologiją ir pedagogiką. Priklausė žydų jaunimo organizacijai Hehalutz Hatzair, visuomeniniais reikalais keliaudavo po visą šalį. Ištekėjo. 1939 m., Lietuvai atgavus Vilnių, persikėlė ir tenai vadovavo žydų mokyklai Tarbut.[1]
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, bėgo į Tarybų Sąjungą, bet kelionės tikslo nepasėkė ir atsidūrė vakarų Baltarusijoje, Naugarduko apylinkėse. Pateko į Dvoreco getą, kur teko dirbti priverčiamų darbų stovykloje vertėja. Supratusi, kad getas netrukus bus likviduotas, pasitraukė į apylinkėse veikusį partizanų būrį ir jame kovojo prieš fašistus iki pat Raudonosios armijos atėjimo. 1945 m. pabaigoje grįžo į Kauną, o 1946 metais pervažiavo į Lenkiją ir dirbo Varšuvos Žydų istorijos institute. Ištekėjo antrą kartą. Kartu su savo vyru Zvi Šner 1947 m. emigravo į tuometinę Palestiną, jie buvo žinomo Lohamei Hageta´ot kibuco vieni iš įkūrėjų. Gimė sūnūs Avner, Giora ir Mošė.[1]
1955 m. įsidarbino vyro vadovaujamame „Geto kovotojų muziejuje“. Kibuco muziejus (viena iš jo salių skirta Valkininkų žydų istorijai) išgarsėjo visoje šalyje savo edukacinėmis programomis jaunimui, prie jų ruošimo prisidėjo ir Sara Šner-Nišmit. Norėdama plačiau supažindinti izraeliečius su Rytų Europos žydų gyvenimu ir holokaustu, pradėjo rašyti knygas. Taip gimė kūriniai apie tarpukario žydų judėjimą Lietuvoje, asmeninio gyvenimo prisiminimai. Labiausiai rašytoją išgarsino novelė apie Kauno getą – „Mapu gatvės vaikai“.[1]
Mirė kibuce, kur ir buvo palaidota.[2]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ma’avako shel ha-geto. Ha-Merkaz le-tarbut vele-ḥinukh-Tel Aviv, 1968
- The children of Mapu Street. Jewish Publication Society of America, Philadelphia, 1970
- Hayu halutsim be-Lita. Lohame ha-Getaʼot-Tel Aviv, 1982
- Ha-Pelugah ha-51. Misrad ha-bitahon, 1990
- Poemah pedagogit aheret. Ha-Kibuts ha-meuhad, 1996
- Yaldah bi-melunah. Bet lohame ha-getaot, 1998
- Ha- Yeladim me-Reḥov Mapu. Yerushalayim, 2000
- Shuv porḥim ha-narkisim. Be-yaḥad hotsaʾah le-or-Tel Aviv, 2003