Samukai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Samukai arba samukoanai (isp. Zamuco) – indėnų tautų grupė, gyvenanti Gran Čako savanose (pietryčių Bolivija, vakarų Paragvajus, pietvakarių Brazilija). Kalba samukoanų šeimos kalbomis, nors dabar plinta gvaranių ir ispanų kalbos. Dauguma – Romos katalikai, kiti puoselėja tradicinę tikybą.

Samukai ispanų buvo užkariauti 1711 m. Gyveno skurdžiose Gran Čako dykrose, vertėsi daugiausia medžiokle ir rankiojimu, taip pat žemdirbyste, žvejyba. Kariavo tarpusavyje ir su gvaraniais. Vėliau labai nunyko dėl asimiliacijos, epidemijų, ginkluotų susirėmimų. Dabar dauguma samukų bendruomenių įkurdintos prie katalikiškų misijų, nors nedidelė dalis (pvz., kai kurie iširai) tebepuoselėja tradicinį gyvenimo būdą ir laikosi atokiai nuo kitų žmonių.

Gyvendavo iš šakų ir vytelių suręstose pašiūrėse. Bendruomenės būdavo negausios (30–150 žmonių). Praktikuodavo vaikų įšventinimą, turėjo slaptus vyrų ritualus, šamanus.[1]

Samukų tautos:

Taip pat šaltiniuose minimi gvaranjokai, morotokai, porturerai, ugaranjai, tapijai, kaipotoradžiai, imonai, tunačiai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Самуко,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.