Salos II
| Salos II | ||
|---|---|---|
| Gyvenvietė panaikinta 1971 m. | ||
  Salos II |
||
| 55°21′25″š. pl. 25°59′35″r. ilg. / 55.357°š. pl. 25.993°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Utenos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Ignalinos rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Linkmenų seniūnija | |
Salos II – buvęs etnografinis kaimas Ignalinos rajono savivaldybės vakarinėje dalyje, 2 km į šiaurę nuo Antalksnės, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Architektūros paminklas, dabar yra vakarinė Salų kaimo dalis. Kaimas įsikūręs Alksno rytinėje pakrantėje. Nuo XIX a. čia išliko tik pirkia ir svirnas, o kiti pastatai statyti XX a.[1]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Salomis buvo vadinami du kaimai, abu išaugę iš vienos sodybos. 1842 m. minimos Salos II kaip viensėdis. 1847 m. jie istoriniuose šaltiniuose jau žymimi kaip Antalksnės kaimo užusieniai. Tuo metu Salose II buvo 1 sodyba su 9 gyventojais. Pastarajam kaimeliui pradžią davė Jurgis Kudaba, gyvenęs 100 metų. Dėl to ir dabar kartais Salos II vadinamos Kudabiškėmis, nes nuo seno čia gyveno Kudabų šeimos. 1909 m. jau buvo 4 sodybos su 25 gyventojais. Su didesniu Antalksnės kaimu susisiekdavo vandens keliu.
XX a. tarpukariu lenkams okupavus Vilniaus kraštą, per Salas II iš Lietuvos į Lenkiją ir atvirkščiai valtimis keliavo spauda, kitos kontrabandinės prekės, net kraičių skrynios.[2]
1971 m. Salos II prijungtos prie Salų I. 1972 m. keturių sodybų padrikasis kaimas paskelbtas etnografiniu.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | ||||
| 1842 m. | 1909 m. | 1905 m.[3] | ||
|---|---|---|---|---|
| 9 | 25 | 11 | ||
| ||||
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tai senoviškas, rėžinės žemdirbystės laikus menantis ir senąją kaimo užstatymo struktūrą išsaugojęs kaimas. Kaimelio trobesiai statyti atskiromis grupelėmis, be centrinės gatvės (padrikasis kaimas). Sodybose yra 16 paminklinių XIX a. pirmos pusės–XX a. pirmos pusės pastatų. Gyvenamieji namai dvigaliai (su pirkaitėmis), svirnai nedideli, su priesvirniais. Atokiau nuo gyvenamųjų namų, svirnų ir tvartų slėnyje stovi kluonai, prie ežero – pirtys.[4][5] Namų puošyba saikinga, su antlangių ir palangių kiaurapjūvio ornamentais. Tvartai nedideli, vienos patalpos. Kluonai įvažiuojami iš galo, pėdinės statybos. Silvestro Kudabos ir Kazio Kudabos pirkių langai su langinėmis.
Sodybiniui užstatymui būdingas darnus, kompakštikas medinių gyvenamosios ir ūkinės paskirties pastatų išdėstymas atsižvelgiant į gamtines sąlygas. Pirkios stovi aukštesnėse vietose, ūkiniai – žemesnėse, visų sodybų kluonai sugrupuoti nuošaliau, šiaurės rytinėje kaimo dalyje. Sodybos netaisyklingų formų, neturi aiškių ribų. Pastatams būdingos į kertes suleistų medinių rastų konstrukcijos, dvišlaičiai ir valminiai stogai dengti malksnomis ar šiaudais. Želdinių išsidėstymas vientisas ir sudaro organišką prie kaimo prisišliejusių giriaičių, gyventojų sodintų medžių bei krūmų ir savaimingai išaugusių želdinių derinį, prie pagrindinio įėjimo į pirkią sodinti dekoratyviniai krūmai ir gėlės.[6]
-
Etnografinis sodžius -
Kaimo pirkia -
Paminklinis svirnas -
Ledainė -
Tvartas
,_sod%C5%BEius.JPG)
,_pirkia.JPG)
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Miesteliai.lt Archyvuota kopija 2008-01-12 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Informacinis stendas apie kaimą.
- ↑ Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
- ↑ „Ignalinos rajono savivaldybė - Architektūriniai, archeologiniai, istoriniai paminklai“. ignalina.lt. 2015-12-01. Suarchyvuotas originalas 2016-04-16. Nuoroda tikrinta 2016-04-16.
- ↑ Salos II. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- ↑ „Objekto Nr. 10317 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
