Salantų Laumės kūlis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Salantų Laumės kūlis
[[Image:|250px]]

Salantų Laumės kūlis
Koordinatės
56°03′25″š. pl. 21°33′44″r. ilg. / 56.056841°š. pl. 21.562125°r. ilg. / 56.056841; 21.562125Koordinatės: 56°03′25″š. pl. 21°33′44″r. ilg. / 56.056841°š. pl. 21.562125°r. ilg. / 56.056841; 21.562125
Savivaldybė Kretingos rajonas
Seniūnija Salantų seniūnija
Aukštis 0,6 m
Plotas 1,5 x 1,2m
Žvalgytas 1960, 1984, 1994 m.
Registro Nr. AR549

Salantų akmuo, vadinamas Laumės kūliu (buvęs kultūros paminklas Nr. AR549) – mitologinis akmuo šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Salantuose, 0,1 km į pietryčius nuo kelio  226  KartenaKūlupėnaiSalantai  (M. Valančiaus g.), į pietvakarius nuo Salantų parko, Salanto upėje.

Akmuo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akmuo masyvus, apskaldytas, juosvai baltas, dėmėtas, 1,5 m ilgio, 1,2 m pločio, 0,6 m aukščio (nuo upės dugno), gulėjo upelio vagoje, prie sietuvos, arčiau dešiniojo kranto. Šiuo metu užneštas upės smėlio.

0,2 km į šiaurės rytus yra Salantų akmuo su Laumės pėda.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietos gyventojų dėmesį akmuo atkreipė nuo seno. Jis buvęs didelis, lėkštės pavidalo, plokščiu paviršiumi, gulėjo Salanto upės pakraštyje ant akmenuoto dugno. Salantiškiai akmenį vadino Laumės kūliu. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą akmenskaldis Jonas Orvydas dalį akmens pleištais nuskėlė paminklui ir išvežė, o skeveldrą paliko.

19721984 m. akmuo buvo registruotas respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąraše (numeris AR549).[1]

Padavimai ir pasakojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ant akmens šiltais ir miglotais vakarais pasirodydavusios laumės, kurios čia skalbdavosi drabužius.
  • Kartą prie akmens apsiskalbti su mažu vaiku atėjusi moteris. Parėjusi namo ji pastebėjo, kad prie Laumės kūlio palikusi vaikelį. Nubėgusi jo parsinešti, rado vaiką gražiai aprengtą ir saugomą laumės. Ši atidavė vaiką motinai, kuri grįžusi apie neįprastą nuotykį pasipasakojo kaimynėms. Apie tai išgirdusi viena turtinga kaimynė, prie akmens nunešė savo vaiką, tikėdamasi, kad Laumė ir jį gražiai papuoš. Tačiau nuėjusi jo pasiimti, rado laumę linguojančią nebegyvą ir nepapuoštą vaiką.
  • Akmenį nešęs ir Salanto upėje pametęs velnias.
  • Vakarais ir sutemus salantiškiai akmens vengė, kad nesutiktų laumės.
  • Ne vienas, eidamas pro šalį po vidurnakčio, prie akmens pasiklysdavo ir ilgai klaidžiodavo nesėkmingai ieškodamas kelio į namus.
  • Prie akmens buvusioje sietuvoje karštomis vasaros dienomis mėgo maudytis salantiškių vaikai. Tėvai jiems drausdavo čia maudytis, sakydami, kad laumės pagaus ir įtrauks į upę.
  • Sietuvoje prie akmens nuskendo salantiškis Žylė, kuris, esą, po to vietoje laumės išlįsdavęs iš po akmens ir vaidendavosi praeiviams.[2]

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1960 m. žvalgė Juozas Mickevičius, 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (ekspedicijos vadovas Romas Olišauskas), 1994 m. – Vykintas Vaitkevičius.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR kultūros paminklai. – Vilnius, 1973. – P. 139, eil. Nr. 549
  2. Laumės kūlis Salantų mieste. Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. F. 4, b. 6. L. 27
    Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius: Diemedis, 1998. – P.98