Rytinės nausėdijos

61°00′ š. pl. 45°25′ v. ilg. / 61.000°š. pl. 45.417°r. ilg. / 61.000; 45.417

Grenlandijos Kujataa: šiaurės germanų ir inuitų žemdirbystė prie Ledo skydo ribos
Pasaulio paveldo sąrašas

Vieta	Grenlandija
Tipas	Kultūrinis
Kriterijus	v
Nuoroda	(angl.) (pranc.): 1536
Regionas**	Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašymo istorija
Įrašas	2017 (41 sesija)
Rytinės nausėdijos šalies/regiono žemėlapyje
Vikiteka:	Rytinės nausėdijos
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Rytinės nausėdijos, Rytinės gyvenvietės (sen. skand. Eystribyggð, dan. Østerbygden, „Pastatytos rytuose“), Kujataa (gren. Kujataa, „Pietų kraštas“) – buvusi vikingų (šiaurės germanų) kolonija Grenlandijoje. Ji egzistavo X-XV a. ir yra ankstyviausias žinomas žemės ūkio pavyzdys Arktyje.

2017 m. dalis regiono vietovių įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.^[1]

Geografija

Kolonija apėmė teritorijas dabartinio Kakortoko regione (Kujaleko savivaldybė). Jos buvo piečiausiame salos smaigalyje, kur ledo skydas šiek tiek atsitraukęs nuo kranto, o pakrantė išvagota didelių fjordų, tokių kaip Eiriksfjordas (gren. Tunulliarfik), Einarfjordas (gren. Igaliku), Hrafnsfjordas (gren. Agdluitsoq) ir kt.

Kolonistai mėgo kurtis toliau nuo vandenyno, kur žemės buvo derlingesnės, o klimatas švelnesnis. Derlingiausios teritorijos buvo Vatnahverfi, buvusios tarp Einarfrordo ir Hrafnsfjordo. Čia aptinkama 10 procentų visų kolonijos sodybų.

Archeologai identifikavo kolonijoje apie 300 sodybų, 16 bažnyčių ir koplyčių, du vienuolynus. Gardaras buvo kolonijos administracinis centras, kur rinkosi vietos parlamentas Altingas ir rezidavo vyskupas.

Istorija

Gyventojų pėdsakai regione aptinkami nuo priešistorinių laikų, tačiau iki X a. senieji gyventojai buvo išnykę. Pasak Islandų sagų, vikingai Grenlandijoje pirmąkart įsikūrė po 980 m. Erikas Rudasis, ištremtas iš Islandijos už žmogžudystę, trejus metus tyrinėjo pietvakarinį Grenlandijos krantą. Grįžęs į Islandiją jis priviliojo čia kolonistus pavadindamas kraštą Grenlandija, t. y. „Žaliąja sala“. Nuo 985 m. Kolonistai kūrėsi keliose vietose. Taip susiformavo Rytinės nausėdijos, Vakarinės nausėdijos ir Vidurinės nausėdijos.

Rytinės nausėdijos buvo pačios seniausios ir gausiausiai gyvenamos. Jose buvo ir Eriko Rudojo sodyba Bratahlidas prie Eiriksfjordo. Vikingai turėjo vyskupą ir eksportavo banginio kaulą, kailius, virves, avis, ruonio ar banginio taukus, tokius gyvus gyvūnus kaip baltieji lokiai, galvijų kailius. Nuo 1261 m. jie pripažino Norvegijos karaliaus valdžią, bet toliau kūrė savo įstatymus. Didžiausio kolonijos klestėjimo metu čia gyveno apie 4000 žmonių.^[2]

Kolonistai gyveno nedidelėmis sodybomis, kurios buvo išsimėtę po visą regioną. Pastatai buvo statomi iš akmenų, durpių, stogai konstruojami iš jūros atplukdytų medžių ar banginio kaulų, dengiami žole. Didesnėse sodybose buvo nedidelės bažnytėlės, pirtys. Nuošaliau statydavo vasaros namelius saeter, kuriuose kaupdavo šieną žiemai. Buvo sukurtos irigacijos sistemos, kurios sukaupdavo vandenį ir atvesdavo jį iki namų ir tvartų.^[3]

Tvartuose buvo auginamos avys, ožkos ir galvijai. Daržuose augo daržovės. Šaltiniai liudija, kad geraisiais metais netgi spėdavo prinokti obuoliai.^[4] Kolonijos egzistavimo pradžioje žemės ūkio produktai sudarė didžiąją dalį vietos žmonių mitybos. Vėliau, klimatui šaltėjant, jie buvo priversti vis daugiau medžioti jūroje.^[5]

Nuo XIII a. į regioną migravo dabartinių grenlandų protėviai (Tulės kultūros nešėjai). Jie koegzistavo su vikingais kolonistais. Pastarųjų populiacija palengva mažėjo, nes jie nesugebėjo prisitaikyti prie besikeičiančių klimato sąlygų. 1378 m. Gardare neliko vyskupo, o po santuokos įrašo 1408 m. gyventojai nebeminimi. Vėliausias žinomas vikingams priskiriamas radinys iš čia yra datuojamas 1430 ± 15 m.

Kolonijos išnykimo priežastis aiškina keletas teorijų. Dėl Mažojo Ledynmečio buvo sunkiau keliauti tarp Grenlandijos ir Europos bei sunkiau užsiimti žemės ūkiu. Be to, Grenlandijos kaulą pakeitė pigesnis dramblio kaulas iš Afrikos. Tačiau net nutrūkus ryšiams su Grenlandija, Danijos-Norvegijos karaliai laikė ją savo kolonija, o Europos geografai neužmiršo jos egzistavimo.

Pasaulio paveldas

Iš kelių šimtų archeologinių vietovių regione į pasaulio paveldo sąrašą įrašyti penki svarbiausi archeologiniai objektai. Jie liudija apie atšiauriomis arkties sąlygomis kadaise klestėjusią žemdirbystės tradiciją.^[6]

UNESCO kodas	Inuitų pavadinimas	Germaniškas pavadinimas	Koordinatės
1536–001	Kasiarsukas	Brattahlíð	61°09′52″ š. pl. 45°22′29″ r. ilg. / 61.16444°š. pl. 45.37472°r. ilg. / 61.16444; 45.37472
1536–002	Igaliku	Garðar	61°00′06″ š. pl. 45°35′53″ r. ilg. / 61.00167°š. pl. 45.59806°r. ilg. / 61.00167; 45.59806
1536–003	Sisarlutokas		60°53′48″ š. pl. 45°29′42″ r. ilg. / 60.89667°š. pl. 45.49500°r. ilg. / 60.89667; 45.49500
1536–004	Tasikululikas	Vatnahverfi	60°50′52″ š. pl. 45°23′24″ r. ilg. / 60.84778°š. pl. 45.39000°r. ilg. / 60.84778; 45.39000
1536–005	Qaqortukulooq	Hvalsey	60°47′33″ š. pl. 45°50′04″ r. ilg. / 60.79250°š. pl. 45.83444°r. ilg. / 60.79250; 45.83444

Susiję pasaulio paveldo objektai

Kanada: L'Anse aux Meadows istorinė vietovė (1978)
Islandija: Tingvedliro nacionalinis parkas (2004)

Išnašos

↑ Kujataa Greenland: Norse and Inuit Farming at the Edge of the Ice Cap
↑ Orri Vésteinsson; Anja Jochimsen; Paul Ledger; et al. (January 2016). Kujataa – a subarctic farming landscape in Greenland: A nomination to UNESCO´s World Heritage List. Municipalité de Kujalleq - Gouvernement du Groenland.
↑ Orri Vésteinsson (January 2016). "Nomination to UNESCO's World Heritage List -- Kujataa: a subarctic farming landscape in Greenland". The Greenlandic Ministry of Education,Culture, Research and Church. Retrieved 30 July 2021.
↑ Paul Herrmann: 7 vorbei und 8 verweht – Das Abenteuer der frühen Entdeckungen. Hoffmann und Campe, Hamburg 1952, ISBN 3-499-16646-1, p.293
↑ Dugmore, Andrew J.; et al. "Norse Greenland settlement and limits to adaptation" (PDF). North Atlantic Biocultural Organization cooperative. Archived from the original (PDF) on 2015-09-07.
↑ Kujataa Greenland: Norse and Inuit Farming at the Edge of the Ice Cap

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[1] Kujataa Greenland: Norse and Inuit Farming at the Edge of the Ice Cap

[2] Orri Vésteinsson; Anja Jochimsen; Paul Ledger; et al. (January 2016). Kujataa – a subarctic farming landscape in Greenland: A nomination to UNESCO´s World Heritage List. Municipalité de Kujalleq - Gouvernement du Groenland.

[3] Orri Vésteinsson (January 2016). "Nomination to UNESCO's World Heritage List -- Kujataa: a subarctic farming landscape in Greenland". The Greenlandic Ministry of Education,Culture, Research and Church. Retrieved 30 July 2021.

[4] Paul Herrmann: 7 vorbei und 8 verweht – Das Abenteuer der frühen Entdeckungen. Hoffmann und Campe, Hamburg 1952, ISBN 3-499-16646-1, p.293

[5] Dugmore, Andrew J.; et al. "Norse Greenland settlement and limits to adaptation" (PDF). North Atlantic Biocultural Organization cooperative. Archived from the original (PDF) on 2015-09-07.

[6] Kujataa Greenland: Norse and Inuit Farming at the Edge of the Ice Cap

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]