Rytai-Rytai
![]() |
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Šaltinių (išnašų) skiltyje: daugybė netinkamų <ref> žymių; daugelis išnašų nepatvirtina straipsnio teiginių, veda į komercinius tinklalapius. Jei galite, sutvarkykite. |
„Rytai-Rytai“ – tradiciniu tampantis daugiaplanis architektūros renginys, kuriame dalyvauja Lietuvos ir Japonijos architektai ir architektūros studentai.
Atsiradimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bendrų Lietuvos ir Japonijos architektūros renginių sumanytojas ir pagrindinis koordinatorius – diplomatas, buvęs Lietuvos ambasadorius Japonijoje Dainius Kamaitis. Jis padėjo pamatus Lietuvos ir Japonijos mainams architektūros srityje, pasiūlydamas abiem pusėms užmegzti iki tol dar neegzistavusius ryšius. Ši idėja Kauno miesto savivaldybės ir Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pastangų dėka buvo įgyvendinta 2002 m. vasarą Kaune ir susilaukė plataus atgarsio abiejose pusėse. Japonų architektūros elito atskraidinimas į Kauną įvertintas kaip D. Kamaičio dovana savo miestui. Bendradarbiaujant su Lietuvos architektų sąjunga ir Japonijos architektų institutu[1], D. Kamaičio iniciatyva įgyvendinti ir vėlesni Lietuvos ir Japonijos architektų dialogo etapai 2009 m., 2011 m. ir 2013 metais.
Už šią iniciatyvą, suartinančią Lietuvos ir Japonijos valstybių kultūras, Japonijos ambasada Vilniuje kartu su M.K. Čiurlionio fondu nominavo D. Kamaitį 2013 metų „Lietuvos šviesuolio“ apdovanojimui. 2019 m. už indėlį, stiprinant draugiškus Japonijos ir Lietuvos santykius, Japonijos vyriausybė apdovanojo D. Kamaitį „Tekančios saulės“ ordinu su aukso ir sidabro žvaigžde.
Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pavadinimas „Rytai-Rytai“ sudarytas remiantis samprata, kad Lietuva yra Europos, o Japonija – Azijos žemynų rytuose. Jame užkoduotas abipusio supratimo, glaudaus bendradarbiavimo ir harmonijos siekis.
Renginio tikslai ir struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pradinis tikslas užmegzti ryšius tarp Lietuvos ir Japonijos architektų jau pasiektas. Toliau siekiama, kad šie ryšiai tvirtėtų, o bendri Lietuvos ir Japonijos architektūros renginiai virstų tradicija, kad vyktų nuolatinė sąveika ne tik tarp architektų, bet ir tarp architektūros studentų. Pastaroji kryptis abiejose pusėse buvo įvertinta kaip labai perspektyvi.
Maždaug savaitę trunkantį renginį „Rytai-Rytai“ sudaro trys pagrindinės dalys:
- architektų darbų paroda
- seminaras
- studentų kūrybinės dirbtuvės.
„Rytai-Rytai I“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmasis renginys įvyko 2002 m. liepos 30 – rugpjūčio 1 d. Kaune, M. Žilinsko dailės galerijoje. Kartu su pasaulinio garso Japonijos architektu, 1993 m. prestižinės Prickerio premijos[2] (kitaip dar vadinamos Nobelio premijos architektūroje) laureatu Fumihiko Makiu[3][4] atvyko septyni žinomi Japonijos architektai: Taro Ašihara[5], Kengo Kuma[6], Čiakis Arajis[7], Tecuo Furuičis, Džordžas Kunihiro[8], Ko Kitajama[9] ir Hidetošis Ono[10].
Dėmesio centre buvo Japonijos delegacijos vadovo F. Makio, kuriam Lietuvos architektų sąjunga (LAS) suteikė garbės nario statusą, pranešimas su skaidrėmis apie savo kūrybą. Paskaitą apie Lietuvos architektūrą skaitė LAS Kauno skyriaus pirmininkas Linas Tuleikis.
Paroda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Renginio metu veikė bendra Lietuvos ir Japonijos architektų darbų paroda, kurios atidaryme apsilankė ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Be jau minėtų Japonijos architektų, neakivaizdiniu būdu parodoje savo darbus eksponavo Nobuakis Furuja[11], Kazuo Ivamura[12], Acušis Kitagavara[13], Hirošis Naito[14], Tadasus Ojė[15] ir Kenas Jokogava[16]. Lietuvos pusei parodoje atstovavo šie architektai: Vilijus Adomavičius[17], Audrius Ambrasas[18], Artūras Asauskas[19], Gintaras Čaikauskas[20], Darius Čiuta, Gediminas Jurevičius, (a.a.) Algimantas Kančas[21], Audrys Karalius, Šarūnas Kiaunė, Kęstutis Kisielius[19], Sigitas Kuncevičius[22], Saulius Mikštas[23], Gintautas Natkevičius, Rolandas Palekas[24], Saulius Pamerneckis[25], Kęstutis Pempė[19], Ramūnas Raslavičius.
Seminaras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Liepos 30-31 d. vyko seminaras, kuris buvo suskirstytas į penkias sesijas:
- Nauja programa
- Naujas pastato tipas
- Nauja tvarka
- Nauja medžiaga
- Rytai pasitinka Rytus.
Šiomis temomis pasisakė ir diskusijose dalyvavo minėti Japonijos architektai, taip pat jų kolegos iš Lietuvos: Tomas Grunskis[26], Jūratė Tutlytė, Vytautas Petrušonis ir Jonas Audėjaitis[27].
Studentų kūrybinės dirbtuvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vyko liepos 27 – rugpjūčio 1 d. VDA Kauno dailės fakultete. Kūrybinėms dirbtuvėms buvo parinkta miestui aktuali tema „Kaunas atsigręžia į upes“. Sparčiai besivystanti pramonė sovietiniu laikotarpiu paliko ryškų pėdsaką urbanistiniame miesto audinyje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę daugelis stambių gamyklų, pastatytų dešiniajame Nemuno krante, buvo uždarytos. Dėl šios priežasties, taip pat dėl sovietmečiu įgyvendinto transporto reorganizavimo, miestas, per kurį teka net dvi upės, iš esmės prarado su jomis ryšį.
Studentų kūrybinėms dirbtuvėms buvo iškelta užduotis – surasti mieste efektingus taškus ir pasiūlyti juose sumanų architektūrinį sprendimą, kuris leistų grąžinti pakankamai erdvias ir vaizdingas, tačiau apleistas ir pramonės paveiktas pakrančių zonas miesto reikmėms.
Konkurse varžėsi šešios mišrios grupės, sudarytos iš 17 Japonijos ir 19 Lietuvos studentų. Nugalėtoju pripažintas projektas „Tuneliai“ (autoriai: Ijo Kato, Šiunskė Tomida, Hiroakis Kišimoto, Tomas Kučinskas, Aurėja Leskauskaitė, Eivaras Rastauskas). Antroji vieta atiteko projektui „Parazitai“, o trečioji skirta „Magiškai dėžutei“.
Studentai atstovavo šioms aukštosioms mokykloms:
- Japonijoje – Tokijo meno universitetui[28], Jokohamos nacionaliniam universitetui[29], Nihon universitetui[30], Tokijo universitetui, Kokušikano universitetui[31], Čibos technologijos institutui[32] ir Tokijo mokslo universitetui[33]
- Lietuvoje – Kauno technologijos universitetui, Vilniaus dailės akademijai, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetui[34], Vilniaus Gedimino technikos universitetui.
„Rytai-Rytai II"[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Antrasis renginys vyko 2009 m. birželio 30 – liepos 4 d. Vilniaus miesto savivaldybėje ir Šiuolaikinio meno centre[35]. Kaip ir 2002 m., Japonijos delegacijai vadovavo pasaulyje žinomas architektas Rikenas Jamamoto[36], kurį lydėjo aktyviai „Rytai-Rytai I" dalyvavę architektai Taro Ašihara[5] ir Džordžas Kunihiro[8], taip pat Kenas Jokogava[16], Nobuakis Furuja[11], Takaharus Tezuka[37], Taira Nišizava[38], Manabus Čiba[39] ir Hirošis Sambuičis.
Pagrindiniu renginio pranešimu tapo R. Jamamoto paskaita apie savo kūrybą birželio 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės Tarybų salėje.
Paroda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šį kartą buvo eksponuojama tik japonų architektų T. Tezukos, T. Nišizavos, M. Čibos, H. Sambuičio ir Šiuhėjaus Endo[40], kuris tik atsiuntė savo darbus, kūryba. Paroda, pavadinta „Naujoji Japonijos architektūros banga 2009“, buvo atidaryta Vilniaus miesto savivaldybėje.
Seminaras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Liepos 1 d. Šiuolaikinio meno centre buvo surengta architektūrinė diskusija, kurios metu pranešimus skaitė po du Lietuvos ir Japonijos architektus. Apie viešąją erdvę kaip miesto gyvybingumo židinį kalbėjo T. Ašihara[5] ir T. Grunskis[26], tradicinio būsto filosofiją aiškino K. Jokogava[16] ir G. Čaikauskas[20]. Architektūrinės diskusijos buvo tęsiamos ir liepos 3 d. Vilniaus rotušėje vykusioje tarptautinėje konferencijoje tema „Architektūra: kultūros dalis (?)“, kurioje kartu su kolegomis iš Europos pasisakė Eugenijus Miliūnas, Dž. Kunihiro[8] ir N. Furuja[11].
Studentų kūrybinės dirbtuvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vyko Vilniaus Gedimino technikos universiteto patalpose. Keturios mišrios grupės, sudarytos iš 10 Japonijos ir 10 Lietuvos studentų, siūlė idėjas, kaip būtų galima sutvarkyti probleminę teritoriją, pavadintą Architektūros parku. Tai maždaug 58 ha ploto sklypas vienoje gražiausių Vilniaus miesto centro vietų, esantis Vilnelės pakrantėje, tarp senamiesčio ir Pavilnių regioninio parko. Čia nuo XIX a. buvo plėtojama pramonė, statomos gamyklos, todėl teritorija prarado ne tik sąsają su gamtine aplinka, bet ir turėtą architektūrinį vientisumą, taip pat funkcinius ir socialinius ryšius su miestu. Todėl studentų grupėms buvo keliama užduotis pasiūlyti Architektūros parkui visuomeninės traukos taškus, kurie įpūstų jam gyvybę ir prikeltų naujam gyvenimui šią socialine prasme degradavusią miesto dalį.
Darbų pristatymas įvyko liepos 4 d. „Kultflux“ paviljone prie Karaliaus Mindaugo tilto. Geriausiu projektu išrinktas darbas pavadinimu „Slėnis“. Jo autoriai: Hirošis Jamada, Hirojukis Nogamis, Ježi Stankevič, Marius Ščerbinskas ir Rasa Chmieliauskaitė, vadovaujami architektų Dž. Kunihiro[8] ir G. Čaikausko[20], pasiūlė slėnio kaip visuomeninės erdvės idėją, Markučių teritoriją užliejant vandeniu. Tuo būdu senieji gamyklų pastatai, apsupti vandens, taptų visuomeniniais objektais (baseinu, teatru, kino sale ir t. t.). Tarp gamyklų tyvuliuojančiame vandenyje atsirastų platformos, kurios sujungtų pastatus su sausuma ir taptų erdvėmis bendravimui ir poilsiui.
Studentai atstovavo šioms aukštosioms mokykloms:
- Japonijoje – Vasedos universitetui, Tokajaus universitetui[41], Kioto technologijos institutui[42], Kokušikano universitetui[31]
- Lietuvoje – Kauno technologijos universitetui, Vilniaus dailės akademijai, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetui[34], Vilniaus Gedimino technikos universitetui.
„Rytai-Rytai III“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Trečiasis architektūros forumas buvo pirmą kartą surengtas už Lietuvos ribų ir vyko 2011 m. gegužės 31 – birželio 4 d. Tokijuje, Japonijos architektų institute[1], Ginza TS Building ir požeminėje Gyoko-dori galerijoje[43]. Lietuvos delegaciją sudarė dešimt architektų (Gražina Janulytė-Bernotienė[44], Gintaras Balčytis, Linas Tuleikis, (a.a) Algimantas Kančas[21], Gintaras Čaikauskas[20], Linas Naujokaitis, Rolandas Palekas[24], Marius Šaliamoras, Donaldas Trainauskas[45], Gintautas Vieversys[46]) ir tiek pat architektūros specialybės studentų: Mykolas Svirskis, Antanas Šarkauskas, Ieva Bartkevičiūtė, Matas Šiupšinskas, Ieva Cicėnaitė, Vytenis Raugala, Rasa Marozaitė, Aistė Tarutytė, Mantas Gipas, Andrius Vilčinskas. Japonijos architektūros mokykloms atstovavo: Šiogo Nagata, Eri Ohara, Kenta Sasakis, Hinako Hagino, Rei Jamaguči, Masamicus Tanikava, Takeakis Jokojis, Masarus Iidžima, Takahiro Idenošita, Majumi Suzumoto, Rei Koizumi.
Lietuvos architektai tapo vieni pirmųjų, pademonstravusių draugystę ir solidarumą su savo kolegomis japonais po jų šalį ištikusios stichinės nelaimės. Lietuvos ambasadoje Tokijuje japonams įteikta simboliška dovana - grafiko Egidijaus Rudinsko[47] paveikslas, vaizduojantis atgimimą ir viltį.
Paroda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Visą birželį požeminėje Gyoko-dori galerijoje[43] Tokijuje veikė bendra Lietuvos ir Japonijos architektų darbų paroda. Ji buvo atidaryta birželio 1 d. kaip sudedamoji dalis parodos „UIA2011 TOKYO 111 Days Before“, likus 111 dienų iki 24-ojo Pasaulinio architektūros kongreso (UIA2011) Tokijuje.
Skirtingai nuo japonų, daugumos eksponuotų Lietuvos projektų autoriai – ne atskiri architektai, bet architektų biurai: Kančo studija[21], Ambraso architektų biuras[18], G.Natkevičius ir partneriai, E.Miliūno studija, R.Paleko Arch-studija[24], Architektūros estetikos studija[48], Vilius ir partneriai[17], Vilniaus architektūros studija[19], Laimos ir Ginto projektai[46], G.Janulytės-Bernotienės studija[44], 4PLIUS[45], Architektūros linija[20], Gečia, Dviejų grupė, Urbanistika,
arba kolektyvai:
Tadas Balčiūnas, Vytautas Biekša[49], Marius Kanevičius[49]; Jūras Balkevičius, (a.a.) Vytautas Čekanauskas, Lina Masliukienė, Marius Šaliamoras, Algirdas Umbrasas; Kęstutis Pempė[19], (a.a.) Gytis Ramunis; Darius Čiuta, Gintaras Auželis; Alvydas Šeibokas[50], Gabrielis Malžinskas[50]; Andrius Skiezgelas, Aleksandras Kavaliauskas, Martynas Nagelė[19].
Vienintelis Kęstutis Lupeikis pristatė individualų darbą.
Individualius projektus demonstravo ir šie Japonijos architektai:
Fumihiko Makis[3][4], Rikenas Jamamoto[36], Čiakis Arajis[7], Kazuo Ivamura[12], Tecuo Furuičis, Kenas Jokogava[16], Hidetošis Ono[10], Taro Ašihara[5], Ko Kitajama[9], Džordžas Kunihiro[8], Kengo Kuma[6], Nobuakis Furuja[11], Tadasus Ojė[15], Manabus Čiba[39], Šiuhėjus Endo[40], Makoto Yokomizo[51], Takaharus Tezuka+Jui Tezuka[37], Atelier Bow-Wow[52], Hirošis Sambuičis, Takenoris Naka[53], Masakacus Macujama[54], Kumiko Inui[55], Jošiakis Tanaka[56], Jukihidė Mizuno[57], Šiničiro Akasaka[58], Osamus Fudžita[59], Makoto Maeda[60], Riūičis Ašizava[61], Šiogo Aratanis[62], Jasutaka Jošimura[63], Kazuhidė Dojis[64], Koičis Furumoris[65], Cukasa Kindžio[66], Jukiko Nadamoto[67], Hirošis Nakamura[68], TNA Makoto Takejis+Čijė Nabešima[69], Keisukė Maeda[70], Jūo Mino[71], Kodžis Kimis[72], Kodžis Nakavatasė[73].
Seminaras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Birželio 4 d. Japonijos architektų institute[1] vyko seminaras tema „XXI amžiaus grėsmės architektūrai ir miestams“. Diskusiją apie architektūros ateitį sąlygojo tokios šiuolaikinės grėsmės, kaip klimato kaita, gyventojų skaičiaus mažėjimas išsivysčiusiose valstybėse, ekonominė priešprieša tarp senųjų ir augančių industrinių valstybių, branduolinės energetikos saugumas ir pan. Šie pokyčiai prilygsta XIX a. pramoninei revoliucijai ir verčia iš naujo permąstyti žinių, ekonomikos ir visuomenės sampratą.
Seminare pranešimus skaitė po tris architektus iš Lietuvos ir Japonijos: G. Čaikauskas[20], L. Naujokaitis, L. Tuleikis, taip pat H. Ono, N. Furuja[11] ir M. Čiba[39].
Studentų kūrybinės dirbtuvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vyko gegužės 31 – birželio 3 d. Ginza TS Building. Keturios mišrios grupės, sudarytos iš 10 Lietuvos ir 11 Japonijos studentų, išmėgino jėgas Tokijo centre esančiame Ginzos[74] rajone. Šį rajoną XIX a. pabaigoje buvo nuspręsta paversti modernizavimo pavyzdžiu. Jis buvo kuriamas pagal Vakarų tradicijas ir tapo civilizacijos simboliu. Ginza ir šiandien tebėra žinoma kaip vienas prabangiausių prekybos rajonų pasaulyje. Rajonas vystėsi dinamiškai, dauguma statinių buvo perstatyti ne vieną kartą, todėl susidarė gana sudėtingas architektūrinis ir urbanistinis audinys.
Studentams buvo keliamas uždavinys pasiūlyti idėjas, kaip pagerinti šį rajoną urbanistine prasme. Kiekviena studentų grupė pasirinko vieną iš keturių temų:
- Istorinių pastatų išsaugojimas ir šiuolaikinis interpretavimas
- Vertikalūs ryšiai tarp mažų komercinių pastatų
- Milžiniško rekonstruojamo pastato fasado dizainas
- Atvirų erdvių visuomeninėse ir privačiose teritorijose išnaudojimas.
Galutiniai projektai buvo pristatyti seminaro dalyviams birželio 4 dieną.
Studentai atstovavo šioms aukštosioms mokykloms:
- Japonijoje – Meidži universitetui[75], Kejo universitetui, Šibauros technologijos institutui[76], Tamos meno universitetui[77]
- Lietuvoje – Kauno technologijos universitetui, Vilniaus dailės akademijai, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetui[34], Vilniaus Gedimino technikos universitetui.
„Rytai-Rytai IV“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ketvirtasis architektūros forumas buvo pirmą kartą surengtas kaip kito plataus renginio dalis ir vyko 2013 m. rugsėjo 23-27 d. Žalgirio arenoje Kaune, tarptautinio Kauno architektūros festivalio (KAFe) metu. Festivaliu siekta parodyti architektūros reikšmę šalies kultūrai bei ekonomikai, o Lietuvą ir Kauną padaryti labiau atpažįstamais Europos kontekste.
Vienas „Rytai-Rytai IV“ rėmėjų – Singapūre veikiantis Azijos-Europos fondas (ASEF)[78], kuris kartu su Azijos menininkus vienijančiu tinklu „Arts Network Asia (ANA)“[79] ir Europos kultūros centrų tinklu „Trans Europe Halles (TEH)“[80] sukūrė programą „Creative Encounters: Cultural Partnerships between Asia and Europe“, skirtą remti kultūros ir meno mainus tarp Azijos ir Europos. Architektūros forumas Kaune buvo atrinktas kaip vienas iš paramos gavėjų 2013 metais pagal šią ASEF kuruojamą programą.
Į Kauną atvyko Japonijos architektai Manabus Čiba[39], Nobuakis Furuja[11], Kazuko Akamacu[81], Masahiro Harada[82], Koičis Jasuda[83], Tošikacus Ienaris[84], Akiko Mija[85] ir Takešis Hosaka[86]. Renginio kulminacija tapo pasaulinio garso Japonijos architektų dueto „Sejima and Nishizawa and Associates (SANAA)“[87], kuriam 2010 m. įteikta Prickerio architektūros premija[2], nario Riūje Nišizavos[88] paskaita rugsėjo 27 d. Žalgirio arenos mažajame amfiteatre.
Paroda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bendra Lietuvos ir Japonijos architektūros paroda Žalgirio arenoje atidaryta rugsėjo 24 d. ir eksponuota iki spalio 16 d. Kartu su forume dalyvavusiais Japonijos architektais savo darbus demonstravo ir SANAA[87], Sou Fudžimoto[89] ir Kazuhiro Kodžima[81].
Lietuviškoje parodos dalyje savo darbus pristatė Šarūno Kiaunės projektavimo studija, R.Paleko Arch-studija[24], a.s.a. Sigito Kuncevičiaus projektavimo firma[22], Andrė Baldi[90], Aketuri architektai[91], L&G projektai[46], G.Natkevičius ir partneriai, E.Miliūno studija, Kančo studija[21], G.Janulytės-Bernotienės studija[44], Baltas fonas[92], Gintaras Kuginys, Darius Čaplinskas[93], Andrius Ciplijauskas[94], Gediminas Bulavas, Eventus Pro[95], Projektavimo ir restauravimo institutas[96], Darius Čiuta, 4PLIUS[45].
Seminaras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Siekiant sudaryti galimybę visuomenei labiau pažinti šiuolaikinę Japonijos architektūrą, pirmą kartą tradicinė diskusija bendrame seminare pakeista vien japonų architektų paskaitų ciklu. Rugsėjo 24 d. savo mintimis apie architektūrą dalinosi Tošikacus Ienaris, Akiko Mija ir Koičis Jasuda, o rugsėjo 27 d. – Nobuakis Furuja ir Manabus Čiba.
Studentų kūrybinės dirbtuvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kūrybinėse dirbtuvėse, kurios vyko rugsėjo 24-26 d. pranciškonų svečių namuose „Domus Pacis”[97], į keturias mišrias grupes susibūrė 11 lietuvių ir 7 japonų architektūros studentai. Renkant temą, prisimintas pirmasis „Rytai-Rytai“ renginys ir dar kartą atsigręžta į Kauną supančias upes. Nors miestas, kuris išsidėstęs dviejų didelių upių santakoje, pasižymi išskirtiniais bruožais, tačiau autentiškas geografinis kontekstas tėra menkai išnaudojamas miesto gyvenime. Todėl kūrybinių dirbtuvių užduotimi, kaip ir 2002-aisiais, vėl tapo „Miesto centrinė dalis ir jos ryšys su upėmis“, siekiant surasti būdus, kaip architektūrinėmis priemonėmis susieti miestą ir upes.
Rugsėjo 27 d. bendra Japonijos ir Lietuvos architektų komisija išrinko konkurso laimėtoją. Juo tapo projektas „Plūduriuojantys bokštai“ (autoriai: Ajako Motai, Medeina Kurtinaitytė, Saimonas Čing Šan Mokas, Antanas Šarkauskas ir Vytautas Lelys).
Studentai atstovavo šioms aukštosioms mokykloms:
- Japonijoje – Vasedos universitetui, Tokijo universitetui, Šibauros technologijos institutui[98], Tokijo technologijos institutui[99], Japonijos moterų universitetui[100]
- Lietuvoje – Kauno technologijos universitetui, Vilniaus dailės akademijai, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetui[34], Vilniaus Gedimino technikos universitetui.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Japan Institute of Architects
- ↑ 2,0 2,1 Pritzker Prize
- ↑ 3,0 3,1 Fumihiko Maki
- ↑ 4,0 4,1 Maki and Associates
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 Taro Ashihara Architects
- ↑ 6,0 6,1 Kengo Kuma and Associates
- ↑ 7,0 7,1 Chiaki Arai Urban & Architecture Design
- ↑ 8,0 8,1 8,2 8,3 8,4 T-Life Environmental Lab
- ↑ 9,0 9,1 architecture WORKSHOP
- ↑ 10,0 10,1 APL Design Workshop
- ↑ 11,0 11,1 11,2 11,3 11,4 11,5 Studio NASCA
- ↑ 12,0 12,1 Iwamura Atelier Inc.
- ↑ Atsushi Kitagawara
- ↑ Naito Architect & Associates
- ↑ 15,0 15,1 Plantec Inc.
- ↑ 16,0 16,1 16,2 16,3 Ken Yokogawa Architect & Associates Inc.
- ↑ 17,0 17,1 Vilius ir partneriai
- ↑ 18,0 18,1 Ambraso architektų biuras
- ↑ 19,0 19,1 19,2 19,3 19,4 19,5 Vilniaus architektūros studija
- ↑ 20,0 20,1 20,2 20,3 20,4 20,5 Architektūros linija
- ↑ 21,0 21,1 21,2 21,3 Kančo studija
- ↑ 22,0 22,1 a.s.a.
- ↑ Forma
- ↑ 24,0 24,1 24,2 24,3 R.Paleko ARCH-studija
- ↑ SP architektų grupė
- ↑ 26,0 26,1 aexn studio
- ↑ studija2a
- ↑ Tokyo University of the Arts
- ↑ Yokohama National University
- ↑ Nihon University
- ↑ 31,0 31,1 Kokushikan University
- ↑ Chiba Institute of Technology
- ↑ Tokyo University of Science
- ↑ 34,0 34,1 34,2 34,3 Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas
- ↑ Šiuolaikinio meno centras
- ↑ 36,0 36,1 Riken Yamamoto & FIELDSHOP
- ↑ 37,0 37,1 Tezuka Architects
- ↑ Taira Nishizawa Architects
- ↑ 39,0 39,1 39,2 39,3 Chiba Manabu Architects
- ↑ 40,0 40,1 Endo Shuhei Architect Institute
- ↑ Tokai University
- ↑ Kyoto Institute of Technology
- ↑ 43,0 43,1 Gyoko-dori Underground Gallery
- ↑ 44,0 44,1 44,2 G.Janulytės-Bernotienės studija
- ↑ 45,0 45,1 45,2 4PLIUS
- ↑ 46,0 46,1 46,2 L & G Projektai
- ↑ Rudinskas
- ↑ Architektūros estetikos studija
- ↑ 49,0 49,1 Processoffice
- ↑ 50,0 50,1 Archihalė
- ↑ aat+makoto yokomizo architects, inc.
- ↑ Atelier Bow-Wow
- ↑ Ohya Architects
- ↑ Matsuyama Architect and Associates
- ↑ Inui Architects
- ↑ TSC Architects
- ↑ Yukihide Mizuno Architects
- ↑ Akasaka Shinichiro Atelier
- ↑ Osamu Fujita architect + associates
- ↑ Arch Maeda Inc.
- ↑ Ryuichi Ashizawa Architects & Associates
- ↑ Shogo Aratani Architect & Associates
- ↑ Yasutaka Yoshimura Architects
- ↑ Kazuhide Doi Architects
- ↑ Furumori Koichi Architectural Design Studio
- ↑ Jo Architecture & Design Office
- ↑ ätelier FUKU
- ↑ Hiroshi Nakamura & NAP
- ↑ TNA
- ↑ UID Architects
- ↑ tin architects
- ↑ atelier kimi
- ↑ CO2WORKS
- ↑ Ginza
- ↑ Meiji University
- ↑ Shibaura Institute of Technology
- ↑ Tama Art University
- ↑ ASEF
- ↑ Arts Network Asia
- ↑ Trans Europe Halles
- ↑ 81,0 81,1 C+A – Coelacanth and Associates
- ↑ Mount Fuji Architects Studio
- ↑ Yasuda Koichi Laboratory
- ↑ dot architects
- ↑ Miya Akiko Architecture Atelier
- ↑ Takeshi Hosaka Architects
- ↑ 87,0 87,1 SANAA
- ↑ Ryue Nishizawa
- ↑ Sou Fujimoto Architects
- ↑ Do Architects
- ↑ AKETURI ARCHITEKTAI
- ↑ Baltas Fonas
- ↑ UAB Abacus Architects
- ↑ Beepart
- ↑ PLLC Eventus Pro
- ↑ Projektavimo ir restauravimo institutas
- ↑ Pranciškonų svečių namai Kaune „Domus Pacis”
- ↑ Shibaura Institute of Technology
- ↑ Tokyo Institute of Technology
- ↑ Japan Women’s University
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Žilvinė Petrauskaitė. „Krantines perplanuos japonai" // Kauno diena, 2002 m. kovo 5 d.
- Almantas Bružas. „Japonijos architektūros desantas" // Statybų pilotas, 2002 m. balandžio 25 d., nr.6 (78)
- Žilvinė Petrauskaitė. „Raudonas kilimas garsiems projektuotojams" // Kauno diena, 2002 m. gegužės 29 d.
- „Rytai artėja prie Rytų" // Verslo žinios, 2002 m. liepos 29 d.
- Birutė Garbaravičienė. „Japonijos architektų desantas" // Kauno diena, 2002 m. liepos 31 d.
- Laimutis Genys, Aurelijus Zykas. „Unikaliame projekte – šaukštas deguto iš sostinės" // Lietuvos ryto priedas „Laikinoji sostinė“, 2002 m. rugpjūčio 1 d., nr.147
- Vida Savičiūnaitė. „Lietuvos ir Japonijos architektus suvedė bendra rytų tema“ // Lietuvos rytas („Būstas“), 2002 m. rugpjūčio 5 d., nr.179
- Audrys Karalius, Almantas Bružas. „Už rytus geriau tik rytai“ // Statybų pilotas, 2002 m. rugsėjo 11 d., nr.12 (84)
- Jurga Knyvienė, Audrys Karalius. „Japonų ir lietuvių studentų idėjos zvimbė“ // Statybų pilotas, 2002 m. rugsėjo 11 d., nr.12 (84)
- (anglų k.) Jūratė Tutlytė. Lithuania-Japan Architecture Event „EAST-EAST“ // Japonijos architektų instituto interneto tinklalapis, 2003 m.
- (japonų k.) „East-East Report“ // Japonijos architektų instituto interneto tinklalapis, 2003 m. gegužė
- YouTube video Lithuania-Japan Architecture Event East-East 1
- „Rytai-Rytai II“ Lietuvos-Japonijos architektūros dienos“ // Informacija Lietuvos architektų sąjungos interneto tinklalapyje
- „Lietuvos ir Japonijos architektai siūlys idėjas Architektūros parkui“ // ELTA ir lrytas.lt inf., 2009 m. birželio 18 d.
- Japonų pajėgos kuriant Vilniaus „Architektūros parką“ // Kauno diena, 2009 m. birželio 29 d.
- „Lietuvos ir Japonijos architektai susitiks Architektūros parke“ // Statybų ir būsto gidas Asa.lt, 2009 m. birželio 30 d.
- „Vilniui – Japonijos ir Lietuvos jaunųjų architektų idėjos“ // tv3.lt, 2009 m. liepos 1 d.
- Tarptautinė konferencija "Architektūra - kultūros dalis?" // Informacija Lietuvos architektų sąjungos interneto tinklalapyje
- Saulius Jarmalis. „Japonų architektas idėjų semiasi kaime“ // Lietuvos rytas („Vartai“), 2009 m. liepos 7 d.
- Rūta Leitanaitė. „Japoniškai lietuviški architektūros dialogai“ // Bernardinai.lt, 2009 m. liepos 27 d.
- (japonų k.) George Kunihiro. „Kenchiku bunka ni yoru kokkakan kouryuu no datousei“ // Shinkenchiku, 2009 m. lapkritis, p.019
- (japonų k.) Nobuaki Furuya. "Ritoania-Nihon kokusai shinzen kenchiku wakushoppu East-East 2" // Nobuaki Furuya Laboratory interneto tinklalapis, 2009 m. spalis
- Dainius Kamaitis. „Būsimieji Lietuvos architektai ieškos urbanistinių sprendimų žymiausiame Tokijo rajone“ // Delfi.lt („Lietuviai svetur“), 2011 m. gegužės 27 d.
- „Japonijoje pirmą kartą pristatoma lietuvių architektūra“ (Archyvuota kopija 2020-03-03 iš Wayback Machine projekto.) // Lietuvos rytas („Kultūra“), 2011 m. birželio 1 d.
- Saulius Jarmalis. „Dangoraižių šalies architektus stebina kolegų lietuvių darbai“ // Lietuvos rytas („Vartai“), 2011 m. birželio 6 d.
- „Rytai-Rytai III: Lietuvos-Japonijos architektūros renginys Tokijuje“ // Informacija Lietuvos architektų sąjungos interneto tinklalapyje, 2011 m. birželio 7 d.
- Laida „Labas rytas“ // Lietuvos televizija, 2011 m. birželio 22 d.
- Jolanta Račaitė. „Japonija – tai reiškinys“ // Suvalkietis, 2011 m. liepos 11 d.
- YouTube video Architektūros forumas „Rytai Rytai“ Japonijoje. 1 dalis
- YouTube video Architektūros forumas „Rytai Rytai“ Japonijoje. 2 dalis
- YouTube video UIA2011 TOKYO VISUAL NEWSLETTER Vol.8
- KAFe 2013 pristato: lietuvių-japonų projekto „Rytai-Rytai 4“ savaitė // pilotas.lt, 2013 m. rugsėjo 23 d.
- Ryue Nishizawa: „Mus įkvepia žmonės ir tai, kaip jie laisvai naudojasi erdvėmis“ // pilotas.lt, 2013 m. rugsėjo 27 d.
- Vereta Rupeikaitė. Žvaigždė iš Tokijo nelinki Kaunui dangoraižių // Kauno diena („Namai“), 2013 m. spalio 3 d.
- Alchemija LII. Žmonės ir architektai // Vimeo.com