Rytai-Rytai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Šaltinių (išnašų) skiltyje: daugybė netinkamų <ref> žymių; daugelis išnašų nepatvirtina straipsnio teiginių, veda į komercinius tinklalapius.
Jei galite, sutvarkykite.


„Rytai-Rytai“ – tradiciniu tampantis daugiaplanis architektūros renginys, kuriame dalyvauja Lietuvos ir Japonijos architektai ir architektūros studentai.

Atsiradimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendrų Lietuvos ir Japonijos architektūros renginių sumanytojas ir pagrindinis koordinatorius – diplomatas, buvęs Lietuvos ambasadorius Japonijoje Dainius Kamaitis. Jis padėjo pamatus Lietuvos ir Japonijos mainams architektūros srityje, pasiūlydamas abiem pusėms užmegzti iki tol dar neegzistavusius ryšius. Ši idėja Kauno miesto savivaldybės ir Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pastangų dėka buvo įgyvendinta 2002 m. vasarą Kaune ir susilaukė plataus atgarsio abiejose pusėse. Japonų architektūros elito atskraidinimas į Kauną įvertintas kaip D. Kamaičio dovana savo miestui. Bendradarbiaujant su Lietuvos architektų sąjunga ir Japonijos architektų institutu[1], D. Kamaičio iniciatyva įgyvendinti ir vėlesni Lietuvos ir Japonijos architektų dialogo etapai 2009 m., 2011 m. ir 2013 metais.

Už šią iniciatyvą, suartinančią Lietuvos ir Japonijos valstybių kultūras, Japonijos ambasada Vilniuje kartu su M.K. Čiurlionio fondu nominavo D. Kamaitį 2013 metų „Lietuvos šviesuolio“ apdovanojimui. 2019 m. už indėlį, stiprinant draugiškus Japonijos ir Lietuvos santykius, Japonijos vyriausybė apdovanojo D. Kamaitį „Tekančios saulės“ ordinu su aukso ir sidabro žvaigžde.

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavadinimas „Rytai-Rytai“ sudarytas remiantis samprata, kad Lietuva yra Europos, o Japonija – Azijos žemynų rytuose. Jame užkoduotas abipusio supratimo, glaudaus bendradarbiavimo ir harmonijos siekis.

Renginio tikslai ir struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradinis tikslas užmegzti ryšius tarp Lietuvos ir Japonijos architektų jau pasiektas. Toliau siekiama, kad šie ryšiai tvirtėtų, o bendri Lietuvos ir Japonijos architektūros renginiai virstų tradicija, kad vyktų nuolatinė sąveika ne tik tarp architektų, bet ir tarp architektūros studentų. Pastaroji kryptis abiejose pusėse buvo įvertinta kaip labai perspektyvi.

Maždaug savaitę trunkantį renginį „Rytai-Rytai“ sudaro trys pagrindinės dalys:

  • architektų darbų paroda
  • seminaras
  • studentų kūrybinės dirbtuvės.

„Rytai-Rytai I“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis renginys įvyko 2002 m. liepos 30 – rugpjūčio 1 d. Kaune, M. Žilinsko dailės galerijoje. Kartu su pasaulinio garso Japonijos architektu, 1993 m. prestižinės Prickerio premijos[2] (kitaip dar vadinamos Nobelio premijos architektūroje) laureatu Fumihiko Makiu[3][4] atvyko septyni žinomi Japonijos architektai: Taro Ašihara[5], Kengo Kuma[6], Čiakis Arajis[7], Tecuo Furuičis, Džordžas Kunihiro[8], Ko Kitajama[9] ir Hidetošis Ono[10].

Dėmesio centre buvo Japonijos delegacijos vadovo F. Makio, kuriam Lietuvos architektų sąjunga (LAS) suteikė garbės nario statusą, pranešimas su skaidrėmis apie savo kūrybą. Paskaitą apie Lietuvos architektūrą skaitė LAS Kauno skyriaus pirmininkas Linas Tuleikis.

Paroda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Renginio metu veikė bendra Lietuvos ir Japonijos architektų darbų paroda, kurios atidaryme apsilankė ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Be jau minėtų Japonijos architektų, neakivaizdiniu būdu parodoje savo darbus eksponavo Nobuakis Furuja[11], Kazuo Ivamura[12], Acušis Kitagavara[13], Hirošis Naito[14], Tadasus Ojė[15] ir Kenas Jokogava[16]. Lietuvos pusei parodoje atstovavo šie architektai: Vilijus Adomavičius[17], Audrius Ambrasas[18], Artūras Asauskas[19], Gintaras Čaikauskas[20], Darius Čiuta, Gediminas Jurevičius, (a.a.) Algimantas Kančas[21], Audrys Karalius, Šarūnas Kiaunė, Kęstutis Kisielius[19], Sigitas Kuncevičius[22], Saulius Mikštas[23], Gintautas Natkevičius, Rolandas Palekas[24], Saulius Pamerneckis[25], Kęstutis Pempė[19], Ramūnas Raslavičius.

Seminaras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liepos 30-31 d. vyko seminaras, kuris buvo suskirstytas į penkias sesijas:

  • Nauja programa
  • Naujas pastato tipas
  • Nauja tvarka
  • Nauja medžiaga
  • Rytai pasitinka Rytus.

Šiomis temomis pasisakė ir diskusijose dalyvavo minėti Japonijos architektai, taip pat jų kolegos iš Lietuvos: Tomas Grunskis[26], Jūratė Tutlytė, Vytautas Petrušonis ir Jonas Audėjaitis[27].

Studentų kūrybinės dirbtuvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyko liepos 27 – rugpjūčio 1 d. VDA Kauno dailės fakultete. Kūrybinėms dirbtuvėms buvo parinkta miestui aktuali tema „Kaunas atsigręžia į upes“. Sparčiai besivystanti pramonė sovietiniu laikotarpiu paliko ryškų pėdsaką urbanistiniame miesto audinyje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę daugelis stambių gamyklų, pastatytų dešiniajame Nemuno krante, buvo uždarytos. Dėl šios priežasties, taip pat dėl sovietmečiu įgyvendinto transporto reorganizavimo, miestas, per kurį teka net dvi upės, iš esmės prarado su jomis ryšį.

Studentų kūrybinėms dirbtuvėms buvo iškelta užduotis – surasti mieste efektingus taškus ir pasiūlyti juose sumanų architektūrinį sprendimą, kuris leistų grąžinti pakankamai erdvias ir vaizdingas, tačiau apleistas ir pramonės paveiktas pakrančių zonas miesto reikmėms.

Konkurse varžėsi šešios mišrios grupės, sudarytos iš 17 Japonijos ir 19 Lietuvos studentų. Nugalėtoju pripažintas projektas „Tuneliai“ (autoriai: Ijo Kato, Šiunskė Tomida, Hiroakis Kišimoto, Tomas Kučinskas, Aurėja Leskauskaitė, Eivaras Rastauskas). Antroji vieta atiteko projektui „Parazitai“, o trečioji skirta „Magiškai dėžutei“.

Studentai atstovavo šioms aukštosioms mokykloms:

„Rytai-Rytai II"[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antrasis renginys vyko 2009 m. birželio 30 – liepos 4 d. Vilniaus miesto savivaldybėje ir Šiuolaikinio meno centre[35]. Kaip ir 2002 m., Japonijos delegacijai vadovavo pasaulyje žinomas architektas Rikenas Jamamoto[36], kurį lydėjo aktyviai „Rytai-Rytai I" dalyvavę architektai Taro Ašihara[5] ir Džordžas Kunihiro[8], taip pat Kenas Jokogava[16], Nobuakis Furuja[11], Takaharus Tezuka[37], Taira Nišizava[38], Manabus Čiba[39] ir Hirošis Sambuičis.

Pagrindiniu renginio pranešimu tapo R. Jamamoto paskaita apie savo kūrybą birželio 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės Tarybų salėje.

Paroda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šį kartą buvo eksponuojama tik japonų architektų T. Tezukos, T. Nišizavos, M. Čibos, H. Sambuičio ir Šiuhėjaus Endo[40], kuris tik atsiuntė savo darbus, kūryba. Paroda, pavadinta „Naujoji Japonijos architektūros banga 2009“, buvo atidaryta Vilniaus miesto savivaldybėje.

Seminaras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liepos 1 d. Šiuolaikinio meno centre buvo surengta architektūrinė diskusija, kurios metu pranešimus skaitė po du Lietuvos ir Japonijos architektus. Apie viešąją erdvę kaip miesto gyvybingumo židinį kalbėjo T. Ašihara[5] ir T. Grunskis[26], tradicinio būsto filosofiją aiškino K. Jokogava[16] ir G. Čaikauskas[20]. Architektūrinės diskusijos buvo tęsiamos ir liepos 3 d. Vilniaus rotušėje vykusioje tarptautinėje konferencijoje tema „Architektūra: kultūros dalis (?)“, kurioje kartu su kolegomis iš Europos pasisakė Eugenijus Miliūnas, Dž. Kunihiro[8] ir N. Furuja[11].

Studentų kūrybinės dirbtuvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyko Vilniaus Gedimino technikos universiteto patalpose. Keturios mišrios grupės, sudarytos iš 10 Japonijos ir 10 Lietuvos studentų, siūlė idėjas, kaip būtų galima sutvarkyti probleminę teritoriją, pavadintą Architektūros parku. Tai maždaug 58 ha ploto sklypas vienoje gražiausių Vilniaus miesto centro vietų, esantis Vilnelės pakrantėje, tarp senamiesčio ir Pavilnių regioninio parko. Čia nuo XIX a. buvo plėtojama pramonė, statomos gamyklos, todėl teritorija prarado ne tik sąsają su gamtine aplinka, bet ir turėtą architektūrinį vientisumą, taip pat funkcinius ir socialinius ryšius su miestu. Todėl studentų grupėms buvo keliama užduotis pasiūlyti Architektūros parkui visuomeninės traukos taškus, kurie įpūstų jam gyvybę ir prikeltų naujam gyvenimui šią socialine prasme degradavusią miesto dalį.

Darbų pristatymas įvyko liepos 4 d. „Kultflux“ paviljone prie Karaliaus Mindaugo tilto. Geriausiu projektu išrinktas darbas pavadinimu „Slėnis“. Jo autoriai: Hirošis Jamada, Hirojukis Nogamis, Ježi Stankevič, Marius Ščerbinskas ir Rasa Chmieliauskaitė, vadovaujami architektų Dž. Kunihiro[8] ir G. Čaikausko[20], pasiūlė slėnio kaip visuomeninės erdvės idėją, Markučių teritoriją užliejant vandeniu. Tuo būdu senieji gamyklų pastatai, apsupti vandens, taptų visuomeniniais objektais (baseinu, teatru, kino sale ir t. t.). Tarp gamyklų tyvuliuojančiame vandenyje atsirastų platformos, kurios sujungtų pastatus su sausuma ir taptų erdvėmis bendravimui ir poilsiui.

Studentai atstovavo šioms aukštosioms mokykloms:

„Rytai-Rytai III“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trečiasis architektūros forumas buvo pirmą kartą surengtas už Lietuvos ribų ir vyko 2011 m. gegužės 31 – birželio 4 d. Tokijuje, Japonijos architektų institute[1], Ginza TS Building ir požeminėje Gyoko-dori galerijoje[43]. Lietuvos delegaciją sudarė dešimt architektų (Gražina Janulytė-Bernotienė[44], Gintaras Balčytis, Linas Tuleikis, (a.a) Algimantas Kančas[21], Gintaras Čaikauskas[20], Linas Naujokaitis, Rolandas Palekas[24], Marius Šaliamoras, Donaldas Trainauskas[45], Gintautas Vieversys[46]) ir tiek pat architektūros specialybės studentų: Mykolas Svirskis, Antanas Šarkauskas, Ieva Bartkevičiūtė, Matas Šiupšinskas, Ieva Cicėnaitė, Vytenis Raugala, Rasa Marozaitė, Aistė Tarutytė, Mantas Gipas, Andrius Vilčinskas. Japonijos architektūros mokykloms atstovavo: Šiogo Nagata, Eri Ohara, Kenta Sasakis, Hinako Hagino, Rei Jamaguči, Masamicus Tanikava, Takeakis Jokojis, Masarus Iidžima, Takahiro Idenošita, Majumi Suzumoto, Rei Koizumi.

Lietuvos architektai tapo vieni pirmųjų, pademonstravusių draugystę ir solidarumą su savo kolegomis japonais po jų šalį ištikusios stichinės nelaimės. Lietuvos ambasadoje Tokijuje japonams įteikta simboliška dovana - grafiko Egidijaus Rudinsko[47] paveikslas, vaizduojantis atgimimą ir viltį.

Paroda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visą birželį požeminėje Gyoko-dori galerijoje[43] Tokijuje veikė bendra Lietuvos ir Japonijos architektų darbų paroda. Ji buvo atidaryta birželio 1 d. kaip sudedamoji dalis parodos „UIA2011 TOKYO 111 Days Before“, likus 111 dienų iki 24-ojo Pasaulinio architektūros kongreso (UIA2011) Tokijuje.

Skirtingai nuo japonų, daugumos eksponuotų Lietuvos projektų autoriai – ne atskiri architektai, bet architektų biurai: Kančo studija[21], Ambraso architektų biuras[18], G.Natkevičius ir partneriai, E.Miliūno studija, R.Paleko Arch-studija[24], Architektūros estetikos studija[48], Vilius ir partneriai[17], Vilniaus architektūros studija[19], Laimos ir Ginto projektai[46], G.Janulytės-Bernotienės studija[44], 4PLIUS[45], Architektūros linija[20], Gečia, Dviejų grupė, Urbanistika,

arba kolektyvai:

Tadas Balčiūnas, Vytautas Biekša[49], Marius Kanevičius[49]; Jūras Balkevičius, (a.a.) Vytautas Čekanauskas, Lina Masliukienė, Marius Šaliamoras, Algirdas Umbrasas; Kęstutis Pempė[19], (a.a.) Gytis Ramunis; Darius Čiuta, Gintaras Auželis; Alvydas Šeibokas[50], Gabrielis Malžinskas[50]; Andrius Skiezgelas, Aleksandras Kavaliauskas, Martynas Nagelė[19].

Vienintelis Kęstutis Lupeikis pristatė individualų darbą.

Individualius projektus demonstravo ir šie Japonijos architektai:

Fumihiko Makis[3][4], Rikenas Jamamoto[36], Čiakis Arajis[7], Kazuo Ivamura[12], Tecuo Furuičis, Kenas Jokogava[16], Hidetošis Ono[10], Taro Ašihara[5], Ko Kitajama[9], Džordžas Kunihiro[8], Kengo Kuma[6], Nobuakis Furuja[11], Tadasus Ojė[15], Manabus Čiba[39], Šiuhėjus Endo[40], Makoto Yokomizo[51], Takaharus Tezuka+Jui Tezuka[37], Atelier Bow-Wow[52], Hirošis Sambuičis, Takenoris Naka[53], Masakacus Macujama[54], Kumiko Inui[55], Jošiakis Tanaka[56], Jukihidė Mizuno[57], Šiničiro Akasaka[58], Osamus Fudžita[59], Makoto Maeda[60], Riūičis Ašizava[61], Šiogo Aratanis[62], Jasutaka Jošimura[63], Kazuhidė Dojis[64], Koičis Furumoris[65], Cukasa Kindžio[66], Jukiko Nadamoto[67], Hirošis Nakamura[68], TNA Makoto Takejis+Čijė Nabešima[69], Keisukė Maeda[70], Jūo Mino[71], Kodžis Kimis[72], Kodžis Nakavatasė[73].

Seminaras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Birželio 4 d. Japonijos architektų institute[1] vyko seminaras tema „XXI amžiaus grėsmės architektūrai ir miestams“. Diskusiją apie architektūros ateitį sąlygojo tokios šiuolaikinės grėsmės, kaip klimato kaita, gyventojų skaičiaus mažėjimas išsivysčiusiose valstybėse, ekonominė priešprieša tarp senųjų ir augančių industrinių valstybių, branduolinės energetikos saugumas ir pan. Šie pokyčiai prilygsta XIX a. pramoninei revoliucijai ir verčia iš naujo permąstyti žinių, ekonomikos ir visuomenės sampratą.

Seminare pranešimus skaitė po tris architektus iš Lietuvos ir Japonijos: G. Čaikauskas[20], L. Naujokaitis, L. Tuleikis, taip pat H. Ono, N. Furuja[11] ir M. Čiba[39].

Studentų kūrybinės dirbtuvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyko gegužės 31 – birželio 3 d. Ginza TS Building. Keturios mišrios grupės, sudarytos iš 10 Lietuvos ir 11 Japonijos studentų, išmėgino jėgas Tokijo centre esančiame Ginzos[74] rajone. Šį rajoną XIX a. pabaigoje buvo nuspręsta paversti modernizavimo pavyzdžiu. Jis buvo kuriamas pagal Vakarų tradicijas ir tapo civilizacijos simboliu. Ginza ir šiandien tebėra žinoma kaip vienas prabangiausių prekybos rajonų pasaulyje. Rajonas vystėsi dinamiškai, dauguma statinių buvo perstatyti ne vieną kartą, todėl susidarė gana sudėtingas architektūrinis ir urbanistinis audinys.

Studentams buvo keliamas uždavinys pasiūlyti idėjas, kaip pagerinti šį rajoną urbanistine prasme. Kiekviena studentų grupė pasirinko vieną iš keturių temų:

  • Istorinių pastatų išsaugojimas ir šiuolaikinis interpretavimas
  • Vertikalūs ryšiai tarp mažų komercinių pastatų
  • Milžiniško rekonstruojamo pastato fasado dizainas
  • Atvirų erdvių visuomeninėse ir privačiose teritorijose išnaudojimas.

Galutiniai projektai buvo pristatyti seminaro dalyviams birželio 4 dieną.

Studentai atstovavo šioms aukštosioms mokykloms:

„Rytai-Rytai IV“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ketvirtasis architektūros forumas buvo pirmą kartą surengtas kaip kito plataus renginio dalis ir vyko 2013 m. rugsėjo 23-27 d. Žalgirio arenoje Kaune, tarptautinio Kauno architektūros festivalio (KAFe) metu. Festivaliu siekta parodyti architektūros reikšmę šalies kultūrai bei ekonomikai, o Lietuvą ir Kauną padaryti labiau atpažįstamais Europos kontekste.

Vienas „Rytai-Rytai IV“ rėmėjų – Singapūre veikiantis Azijos-Europos fondas (ASEF)[78], kuris kartu su Azijos menininkus vienijančiu tinklu „Arts Network Asia (ANA)“[79] ir Europos kultūros centrų tinklu „Trans Europe Halles (TEH)“[80] sukūrė programą „Creative Encounters: Cultural Partnerships between Asia and Europe“, skirtą remti kultūros ir meno mainus tarp Azijos ir Europos. Architektūros forumas Kaune buvo atrinktas kaip vienas iš paramos gavėjų 2013 metais pagal šią ASEF kuruojamą programą.

Į Kauną atvyko Japonijos architektai Manabus Čiba[39], Nobuakis Furuja[11], Kazuko Akamacu[81], Masahiro Harada[82], Koičis Jasuda[83], Tošikacus Ienaris[84], Akiko Mija[85] ir Takešis Hosaka[86]. Renginio kulminacija tapo pasaulinio garso Japonijos architektų dueto „Sejima and Nishizawa and Associates (SANAA)“[87], kuriam 2010 m. įteikta Prickerio architektūros premija[2], nario Riūje Nišizavos[88] paskaita rugsėjo 27 d. Žalgirio arenos mažajame amfiteatre.

Paroda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendra Lietuvos ir Japonijos architektūros paroda Žalgirio arenoje atidaryta rugsėjo 24 d. ir eksponuota iki spalio 16 d. Kartu su forume dalyvavusiais Japonijos architektais savo darbus demonstravo ir SANAA[87], Sou Fudžimoto[89] ir Kazuhiro Kodžima[81].

Lietuviškoje parodos dalyje savo darbus pristatė Šarūno Kiaunės projektavimo studija, R.Paleko Arch-studija[24], a.s.a. Sigito Kuncevičiaus projektavimo firma[22], Andrė Baldi[90], Aketuri architektai[91], L&G projektai[46], G.Natkevičius ir partneriai, E.Miliūno studija, Kančo studija[21], G.Janulytės-Bernotienės studija[44], Baltas fonas[92], Gintaras Kuginys, Darius Čaplinskas[93], Andrius Ciplijauskas[94], Gediminas Bulavas, Eventus Pro[95], Projektavimo ir restauravimo institutas[96], Darius Čiuta, 4PLIUS[45].

Seminaras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Siekiant sudaryti galimybę visuomenei labiau pažinti šiuolaikinę Japonijos architektūrą, pirmą kartą tradicinė diskusija bendrame seminare pakeista vien japonų architektų paskaitų ciklu. Rugsėjo 24 d. savo mintimis apie architektūrą dalinosi Tošikacus Ienaris, Akiko Mija ir Koičis Jasuda, o rugsėjo 27 d. – Nobuakis Furuja ir Manabus Čiba.

Studentų kūrybinės dirbtuvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūrybinėse dirbtuvėse, kurios vyko rugsėjo 24-26 d. pranciškonų svečių namuose „Domus Pacis”[97], į keturias mišrias grupes susibūrė 11 lietuvių ir 7 japonų architektūros studentai. Renkant temą, prisimintas pirmasis „Rytai-Rytai“ renginys ir dar kartą atsigręžta į Kauną supančias upes. Nors miestas, kuris išsidėstęs dviejų didelių upių santakoje, pasižymi išskirtiniais bruožais, tačiau autentiškas geografinis kontekstas tėra menkai išnaudojamas miesto gyvenime. Todėl kūrybinių dirbtuvių užduotimi, kaip ir 2002-aisiais, vėl tapo „Miesto centrinė dalis ir jos ryšys su upėmis“, siekiant surasti būdus, kaip architektūrinėmis priemonėmis susieti miestą ir upes.

Rugsėjo 27 d. bendra Japonijos ir Lietuvos architektų komisija išrinko konkurso laimėtoją. Juo tapo projektas „Plūduriuojantys bokštai“ (autoriai: Ajako Motai, Medeina Kurtinaitytė, Saimonas Čing Šan Mokas, Antanas Šarkauskas ir Vytautas Lelys).

Studentai atstovavo šioms aukštosioms mokykloms:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 Japan Institute of Architects
  2. ↑ 2,0 2,1 Pritzker Prize
  3. ↑ 3,0 3,1 Fumihiko Maki
  4. ↑ 4,0 4,1 Maki and Associates
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 Taro Ashihara Architects
  6. ↑ 6,0 6,1 Kengo Kuma and Associates
  7. ↑ 7,0 7,1 Chiaki Arai Urban & Architecture Design
  8. ↑ 8,0 8,1 8,2 8,3 8,4 T-Life Environmental Lab
  9. ↑ 9,0 9,1 architecture WORKSHOP
  10. ↑ 10,0 10,1 APL Design Workshop
  11. ↑ 11,0 11,1 11,2 11,3 11,4 11,5 Studio NASCA
  12. ↑ 12,0 12,1 Iwamura Atelier Inc.
  13. ↑ Atsushi Kitagawara
  14. ↑ Naito Architect & Associates
  15. ↑ 15,0 15,1 Plantec Inc.
  16. ↑ 16,0 16,1 16,2 16,3 Ken Yokogawa Architect & Associates Inc.
  17. ↑ 17,0 17,1 Vilius ir partneriai
  18. ↑ 18,0 18,1 Ambraso architektų biuras
  19. ↑ 19,0 19,1 19,2 19,3 19,4 19,5 Vilniaus architektūros studija
  20. ↑ 20,0 20,1 20,2 20,3 20,4 20,5 Architektūros linija
  21. ↑ 21,0 21,1 21,2 21,3 Kančo studija
  22. ↑ 22,0 22,1 a.s.a.
  23. ↑ Forma
  24. ↑ 24,0 24,1 24,2 24,3 R.Paleko ARCH-studija
  25. ↑ SP architektų grupė
  26. ↑ 26,0 26,1 aexn studio
  27. ↑ studija2a
  28. ↑ Tokyo University of the Arts
  29. ↑ Yokohama National University
  30. ↑ Nihon University
  31. ↑ 31,0 31,1 Kokushikan University
  32. ↑ Chiba Institute of Technology
  33. ↑ Tokyo University of Science
  34. ↑ 34,0 34,1 34,2 34,3 Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas
  35. ↑ Šiuolaikinio meno centras
  36. ↑ 36,0 36,1 Riken Yamamoto & FIELDSHOP
  37. ↑ 37,0 37,1 Tezuka Architects
  38. ↑ Taira Nishizawa Architects
  39. ↑ 39,0 39,1 39,2 39,3 Chiba Manabu Architects
  40. ↑ 40,0 40,1 Endo Shuhei Architect Institute
  41. ↑ Tokai University
  42. ↑ Kyoto Institute of Technology
  43. ↑ 43,0 43,1 Gyoko-dori Underground Gallery
  44. ↑ 44,0 44,1 44,2 G.Janulytės-Bernotienės studija
  45. ↑ 45,0 45,1 45,2 4PLIUS
  46. ↑ 46,0 46,1 46,2 L & G Projektai
  47. ↑ Rudinskas
  48. ↑ Architektūros estetikos studija
  49. ↑ 49,0 49,1 Processoffice
  50. ↑ 50,0 50,1 Archihalė
  51. ↑ aat+makoto yokomizo architects, inc.
  52. ↑ Atelier Bow-Wow
  53. ↑ Ohya Architects
  54. ↑ Matsuyama Architect and Associates
  55. ↑ Inui Architects
  56. ↑ TSC Architects
  57. ↑ Yukihide Mizuno Architects
  58. ↑ Akasaka Shinichiro Atelier
  59. ↑ Osamu Fujita architect + associates
  60. ↑ Arch Maeda Inc.
  61. ↑ Ryuichi Ashizawa Architects & Associates
  62. ↑ Shogo Aratani Architect & Associates
  63. ↑ Yasutaka Yoshimura Architects
  64. ↑ Kazuhide Doi Architects
  65. ↑ Furumori Koichi Architectural Design Studio
  66. ↑ Jo Architecture & Design Office
  67. ↑ ätelier FUKU
  68. ↑ Hiroshi Nakamura & NAP
  69. ↑ TNA
  70. ↑ UID Architects
  71. ↑ tin architects
  72. ↑ atelier kimi
  73. ↑ CO2WORKS
  74. ↑ Ginza
  75. ↑ Meiji University
  76. ↑ Shibaura Institute of Technology
  77. ↑ Tama Art University
  78. ↑ ASEF
  79. ↑ Arts Network Asia
  80. ↑ Trans Europe Halles
  81. ↑ 81,0 81,1 C+A – Coelacanth and Associates
  82. ↑ Mount Fuji Architects Studio
  83. ↑ Yasuda Koichi Laboratory
  84. ↑ dot architects
  85. ↑ Miya Akiko Architecture Atelier
  86. ↑ Takeshi Hosaka Architects
  87. ↑ 87,0 87,1 SANAA
  88. ↑ Ryue Nishizawa
  89. ↑ Sou Fujimoto Architects
  90. ↑ Do Architects
  91. ↑ AKETURI ARCHITEKTAI
  92. ↑ Baltas Fonas
  93. ↑ UAB Abacus Architects
  94. ↑ Beepart
  95. ↑ PLLC Eventus Pro
  96. ↑ Projektavimo ir restauravimo institutas
  97. ↑ Pranciškonų svečių namai Kaune „Domus Pacis”
  98. ↑ Shibaura Institute of Technology
  99. ↑ Tokyo Institute of Technology
  100. ↑ Japan Women’s University

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Rytai-Rytai&oldid=6572833"