Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°17′51″š. pl. 21°22′33″r. ilg. / 55.2976096°š. pl. 21.3758098°r. ilg. / 55.2976096; 21.3758098

Christian cross.svg
Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia
Rusne Lutheran church.jpg
Tikėjimo srovė liuteronai
Savivaldybė Šilutės rajonas
Gyvenvietė Rusnė
Adresas Neringos g. 10
Statybinė medžiaga plytų mūras
Pastatyta 1809 m.

Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia – evangelikų liuteronų bažnyčia Šilutės rajone, Rusnėje. Pastatyta 1809 m.

Bažnyčia yra architektūros paminklas, 1992 m. įtrauktas į Kultūros paveldo registrą (unik. kodas 1644),[1] Bažnyčios pastatų kompleksui priklauso klebonija (XVIII a. pab. - XIX a. pr.) ir parapijos namai (1889 m.).

Parapijos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad Rusnės parapija įsteigta dar valdant kryžiuočiams1419 m. Tuo metu jau stojo ramesni laikai po Žalgirio mūšio. Mažiausiai žinoma apie pačią pirmąją bažnyčią. Ji 1642 m. parapijiečių lėšomis buvo pertvarkyta, galbūt padidinta. Maldos na­mus niokojo keli gaisrai. 1739 m. sudegė klebonija, ten buvusi parapijos kasa. 1774 m. degė bažnyčia ir vėl klebonija. Išgelbėta tik Biblija, žuvo metrikų įrašai, kitos aktų knygos. Pastatyti laikini maldos namai užsidegė 1789 m. Sudegė ir kunigo namas.

Vaizdas į altorių, suvienytą su sakykla
Bažnyčios interjeras

1830 m. parapijos žemėje paskirtas 2 margų žemės plotas naujoms kapinėms, nes kapinėse prie bažnyčios ėmė trūkti vietos. 1869 m. šios kapinės galutinai buvo uždarytos. Nenaudojama vieta ilgainiui virto dykyne. 1904 m. kunigas F. Gregoras apleistas kapines sutvarkė, nutiesė takelius, pasodino medžius ir krūmus. 1917 m. buvo nutarta buvusiose kapinėse įrengti vadinamą didvyrių giraitę ir pastatyti paminklą Pirmojo pasaulinio karo aukoms atminti. Pagal karių pagerbimo komiteto pirmininko profesoriaus May projektą 1917 m. spalio 2 d. buvo padėtas kertinis akmuo paminklui. Paminklas iš ketvirtainių granito gabalų buvo pastatytas 1918 m. vasarą. Statybą finansavo patys parapijiečiai suaukotomis lėšomis. Šventorių ir paminklą prižiūrėjo F. Ankerio įsteigtas fondas. Bažnyčios sienoje buvo įtaisyta marmurinė plokštė su 182 (ar 187) su žuvusiųjų pirmajame pasauliniame kare parapijiečių pavardėmis. 1919 m. iškilmingai pažymėta bažnyčios 500 m. sukaktis – buvo atidengta lenta ir pašventintas paminklas, dalyvaujant Karaliaučiaus generaliniam superintendentui Genrichui.

Iki 1644 m. Rusnės parapijai priklausė dar Karklės, o 1657-1711 m. ir Šakūnų evangelikų liuteronų bendruomenės, tad ji buvo viena stam­biausių visoje Mažojoje Lietuvoje. Nuo pat parapijos įsteigimo pradžios absoliuti dauguma žmonių buvo lietuvininkai. Vokiečių padaugėjo tik nuo XIX a. vidurio. Tačiau ir tada lietuvininkų buvo daugiau. Pvz. 1848 m. iš bendro 7 276 parapijiečių skaičiaus pastarųjų buvo 4 939 (arba apie 68%, 1902 m. - 4 502 (60,9%). Lietuvininkų nebe­liko prieš Antrąjį pasaulinį karą1937 m. visi konfirmantai Rusnės bažnyčioje įžegnoti per vokiškas pamaldas.

Lietuviškos pamaldos atnaujintos pokaryje. Jas laikė sakytojas A. Tėvelaitis, atvykstntys kunigai M. Preikšaitis, F. Mėgnis, J. Kal­vanas. Parapijiečių mažėjo, todėl valdžia bažnyčią uždarė, įrengė čia sporto salę, šalia pristatė katilinę patalpoms apšildyti. Išlikę liuteronai meldėsi žmonių namuose, jų aptarnauti retkarčiais atvykdavo kunigas M. Klumbys iš Šilutės.

Atgavus Nepriklausomybę, 1991 m. pradėta tvarkyti liuteronų tikintiesiems sugrąžinta bažnyčia. Pamaldas joje atnaujino kunigas diakonas Gintaras Pareigis. Rusnės parapijiečių 150-ties asmenų bendruomenė 1994 m. paminėjo 575 metų parapijos sukaktį. Ta proga pakabintas naujas varpas, vėl grojo vargonai, pašventintas naujasis altorius.

Be tikinčiųjų aptarnavimo, bažnyčios patalpas imta išnaudoti visų rusniškių poreikiams. Joje organizuojamos didžiausios miestelio šventės – „Muzikuojanti Rusnė“, laivininkų šventė, eglės įžiebimo ceremonija, – rengiamos parodos, organizuojamos savanoriškos veiklos jaunimui ir senjorams.[2]

Tarnavę kunigai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuolatinis kunigas Simonas Alectoras į Rusnę paskirtas tik 1541 m. Bažnyčia pastatyta apie 1583 m. ir buvo viena seniausių visoje Lietuvoje. Tikėtina, kol jos nebuvo, vietiniai ir apylinkių žmonės, matyt, meldėsi koplyčioje arba jai prilygstančiame pastate. 1553 m. čia veikė parapinė mokykla, o jos tuo laiku steigtos išimtinai prie maldos namų. Žinoma, kad per ilgą parapijos mokyklos veiklos istoriją jos precentoriais yra dirbę 32 asmenys. Rusniškių vaikus mokė iš Žemaitijos atsikėlęs Mikalojus Siautila. Jis užėmė bendruomenės dvasinio lyderio vietą, kai 1567 ar 1568 m. mirė jį pakvietęs kunigas Gregorijus Vilnensis (arba Jurgis iš Eišiškių). Precentoriui M. Siautilai atiteko palyginti didelė parapija, todėl jis gavo pagalbininką – antrą kunigą L. Sengstocką. M. Siautila ėmė daugiau rūpintis ne parapija, bet ūkio, prekybos reikalais, sprendė iškylančius reikalus su vietiniais ūkininkais (su jais teko ir bylinėtis). Manoma, gerai mokėjo lietuviškai ir turėjo poetinių gebėjimų. Jo autorystei priskirtinos bent kelios lietuviškos giesmės L. Sengstocko 1612 m. išleistame giesmyne „Giesmės krikščioniškos ir duchauniškos”. L. Sengstockas užėmė Rusnės parapijos klebono vietą, kai 1595 m. mirė M. Siautila. Neilgai trukus, po trejų metų, jis buvo iškeltas į Klaipėdą. Jį pakeitė Peteris Clocovius iš Ragainės, Rusnėje praleidęs 15981602 m. Po to atvykoo Theodoras Clocovius, galbūt sūnus ar giminaitis (1602-1629), Christophas Praetorius (1629-1631), Johannas Sperberis (1631-1656). 1656-1689 m. laikotarpiu, ar net iki 1698 m., Rusnėje dirbo Mykolas Gaidys-Gallus. Jis buvo baigęs Tilžės gimnaziją bei Karaliaučiaus universitetą. Žinomas kaip autorius bent kelių giesmių, kurių, manoma, buvo įdėta į 1666 m. išleistą Dnielio Kleino „Giesmyną“.

Po M. Gaidžio į Rusnę atvyko Bartholomėjus Schultzas, miręs 1710 m., per patį didįjį marą. 1711-1741 m. dirbo Johannas Jacobas Sperberis, eiliavęs lietuviškas giesmes. Viena jų – „Pasirodė mums šlovna diena” – 1732 m. išspausdinta vadinamajame Quandto - Behrendto Giesmyne, kartota jo vėlesniuose leidimuose. 1741-1773 m. bendruomenei vadovavo Johannas Broscowius, 1773-1795 m. - Theodoras Gottliebas Thilo, 1796-1826 m. - Danielius Vah­lis, 1826-1831 - Wilhelmas Theodoras Schimmelpfennigis, vienas Liudviko Rėzos bendradarbių. L. Rėza savo rankraštyne yra įtraukęs keturias jo Rusnėje užrašytas dainas.

1831-1851 m. Rusnėje dirbo Carlas Eduardas Ziegleris iš Kretingalės, būsimasis Ragainės ir Vėluvos bažnytinių apskričių superintendentas. 1851-1857 m. dirbo Davidas Peteaux (prancūzų kilmės), 1857-1872 m. Carlas Eduardas Schraderis, 1873-1895 m. - Ottas Friedrichas Kraussas. Kurį laiką dirbo laikini kunigai. Tai buvo 1895-1900 m. - Carlas Uckermarkas, 1900-1903 m. – Artūras Pipiras, nuo 1903 m. – Franzas Carlas Hugo Gregoras, būsimasis Klaipėdos krašto Generalinis superintendentas. Jį 1915-1932 m. pakeitė Hermannas Konradas Oloffas, vėliau 1932-1937 m.– Mikelis Klumbys, 1937-1944 m. – Walteris Gropsas.

Parapijoje iki 1945 m. dirbo:

  • Simon Alector (nuo 1541)
  • Gregorius Vilnensis (1558)
  • Nicolaus Sautyll (1586/1595)
  • Lazarus Sengstock (1595–1598)
  • Peter Clocovius (1598–1602)
  • Theodor Clocovius (1602–1629)
  • Christoph Prätorius (1629–1631)
  • Johann Sperber (1631–1656)
  • Michael Gallus (1656–1698)
  • Bartholomäus Schultz (1681–1710)
  • Johann Jacob Sperber (1711–1741)
  • Johann Broscovius (1741–1773)
  • Theodor Gottlieb Thilo (1767–1795)
  • Daniel Wahl (1796–1826)
  • Wilhelm Theodor Schimmelpfennig (1826–1831)
  • Carl Eduard Ziegler (1831–1851)
  • David Peteaux (1851–1857)
  • Carl Eduard Schrader (1857–1872)
  • Otto Friedrich Hermann Krauß (1873–1895)
  • Emil Hermann Ewald Riel (1893–1905)
  • Carl Maximilian Uckermark (1895–1900)
  • Arthur Br. Hch. Pipirs (1900–1903)
  • Johann Ed. Ernst Christoleit (1902)
  • Franz Carl Hugo Gregor (1903–1914)
  • Fritz Moser (1906–1911)
  • Christoph Jurkschat (1912–1915)
  • Konrad Oloff (1915–1932)
  • Valentin Gailus (1921–1924)
  • Martin Schernus (nuo 1925)
  • Michael Klumbies (nuo 1932)
  • Walter Grops (1937–1945)

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nauja mūrinė bažnyčia pašventinta 1809 m. Rytų pusėje buvo pristatyta aštuoniakampė konfirmantų salė, o vakarų pusėje - masyvus bokštas, iškilęs 1827 m. Jį aukštino piramidės for­mos smailėjantis stogas, pasibaigęs masyvoku kryžiumi. Bažnyčia iš­tęsto stačiakampio formos (29x11 m dydžio), vienos navos su aštuoniakampio plano apside ir kvadrato plano varpine. Fasadų sienas remia tinkuoto plytų mūro laiptuoti kontraforsai.

Altorius ir sakykla suvienyti, balsvos spalvos, paauksuoti. Statinio vidury kabėjo vertingas se­nosios bažnyčios žvakių šviestuvas, XVI a. pradžios krucifiksas. Sakraliniuose induose įspaustos 1637 ir 1776 m. datos. Altoriaus užtiesalai buvo išsiuvinėti lietuviškais tautiniais raštais, su Išganytojo siluetu. Vargonai įgyti 1827 m., turėjo 11 registrų. Buvo pagražinti baroko stiliaus puošybos elementais. Kabojo 2 varpai, įsigyti 1783 m.

Greta bažnyčios šiaurinio fasado išlikęs antkapinis paminklas ant laiptuoto postamento. Jame iškaltas įrašas vokiečių kalba: „Johann Friedrich Ancker/geboren d.6.Merz 1792/geztorben d.27.Decbm./1858“.

Šalia bažnyčios identifikuotas iki 1 m storio kultūrinis sluoksnis. Jame randami apardyti XV-XIX a. griautiniai žmonių kapai su įkapėmis ar be jų, mūrinių pamatų ir pastatų griuvėsių liekanos, kiti archeologiniai radiniais.

Būklė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2016 m. duomenimis, maldos namai buvo prastos būklės – su kiauru pastato stogu, pelijančiomis sienomis ir netvarkinga elektros instaliacija.[2] Paskutinį kartą bažnyčia renovuota 1992-1993 m. Dėl palikto broko drėgmė pažeidė stogo konstrukcijas, medines grindis, laiptus į varpinę, išorės sienų tinką. Jos altorius, kolonos ir grindys pagamintos iš medžio, neimpregnuotos, todėl itin neatsparios drėgmei.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Bažnyčia“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2018-03-08. 
  2. 2,0 2,1 Rusnės bažnyčiai iškilo pavojus: nuogąstaujama dėl blogiausio scenarijaus

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka