Pereiti prie turinio

Rusijos valstybės istorijos archyvas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rusijos valstybės istorijos archyvas (RGIA) Sankt Peterburge, ties Utkino perėja

Rusijos valstybės istorijos archyvas (rus. Российский государственный исторический архив (РГИА)) – Rusijos Federacijos valstybinis archyvas, didžiausias istorijos archyvas Europoje.[1]

Archyve saugomi Rusijos imperijos valstybinės valdžios ir valdymo institucijų dokumentai, datuojami nuo XVIII a. pabaigos, XIX a. pradžios iki 1917 m., taip pat ikirevoliucinės Rusijos visuomeninių organizacijų ir privačių asmenų dokumentų kolekcijos. Vienas iš dviejų federalinio lygmens archyvų (kartu su Rusijos valstybės karinio laivyno archyvu) yra įsikūręs Sankt Peterburge.

Rusijos valstybės istorijos archyvo adresas: Rusijos Federacija, Sankt Peterburgas, Zanevskio pr. 36. (Россия, Санкт-Петербург, Заневский проспект, 36).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Archyvas buvo įkurtas 1925 m. kaip Leningrado (buvęs Sankt Peterburgo pavadinimas sovietiniu laikotarpiu) centrinis istorijos archyvas, kurio pagrindu tapo buvęs Tarybų Sąjungos centrinio archyvo Leningrado padalinys, įkurtas trejais metais anksčiau (1922 m.). Šio padalinio sukaupta medžiaga, kuri vėliau sudarė istorijos archyvo fondus, buvo saugoma II (teisiniame) skyriuje, šalies ūkio skyriuje ir kt. 1924 m. Leningrado archyvo fondai buvo laikinai išgabenti į Maskvą, kaip Petrogrado (Sankt Peterburgo ankstesnis pavadinimas, egzistavęs revoliuciniu periodu) istorinio ir revoliucinio archyvo dalis.

1929 m. Leningrado ir Maskvos valstybiniai istorijos archyvai buvo sujungti į Tarybų Sąjungos centrinį istorijos archyvą, kurio sudėtyje veikė Leningrado padalinys (ЛОЦИА), padalintas į 4 skyrius: liaudies ūkio, politikos ir teisės, kultūros ir buities, armijos ir laivyno. 1934 m. šių skyrių pagrindu buvo sukurti atskiri archyvai (Liaudies ūkio archyvas ir Vidaus politikos, kultūros bei buities archyvas). Šie archyvai 1936 m. gavo centrinių archyvų statusą.

1941 m. minėtų archyvų pagrindu buvo įkurtas Leningrado valstybinis istorijos archyvas (ЦГИАЛ) ir Tarybų Sąjungos Vidaus reikalų ministerijos (MVD) Leningrado apskrities valstybinis istorijos archyvas (ГИАЛО). 1961 m. archyvas įgavo pastovų, nuolatinį pavadinimą iki pat sovietinės epochos pabaigos, t. y. jis pavadintas TSRS centriniu valstybiniu istorijos archyvu. Į šį archyvą buvo perduota buvusios Rusijos imperijos aukščiausių ir centrinių valdymo institucijų fondų dalis, taip pat dalis privačių fondų, kurie anksčiau buvo saugomi Maskvos centriniame valstybiniame istorijos archyve (ЦГИАМ) bei Centriniame senųjų aktų archyve (ЦГАДА).

1992 m. archyvui buvo gražintas jo ankstesnis pavadinimas – Rusijos valstybės istorijos archyvas. Šis archyvas 1993 m. įtrauktas į ypatingai vertingų Rusijos Federacijos kultūrinių objektų sąvadą. Iki 2006 m. archyvas veikė Senato ir Sinodo pastate Senato aikštėje Sankt Peterburge. Perdavus minėtą pastatą Rusijos Federacijos Konstituciniam Teismui ir Rusijos Federacijos Prezidento bibliotekai, istorijos archyvas buvo perkeltas į specialiai jam pastatytą naują pastatą.[2]

Su istorijos archyvu susijusi didelį atgarsį Rusijoje sulaukusi antikvaro Vladimiro Fainbergo byla dėl kelių tūkstančių senųjų dokumentų vagystės.[3]

Fondai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo metu Rusijos valstybės istorijos archive priskaičiuojama daugiau kaip 6,5 milijonų saugotinos medžiagos vienetų, dėl ko šis archyvas laikomas didžiausiu archyvu Europoje. Archyve yra 1368 fondai, iš jų: 1020 Rusijos imperijos centrinių ir valstybinių institucijų fondų (XVIII a. pab. – XIX a. pradž.), 337 fondai privačių kolekcijų, 35 fondai – knygų rankraščių, 11 fondų mokslinės– techninės dokumentacijos.

Sankt Peterburgo istorijos archyve saugomi beveik visų ikirevoliucinės Rusijos žinybų (išskyrus Gynybos ministerijos, imperijos tarptautinių reikalų ministerijos ir karinio jūrų laivyno štabo) dokumentai. Tarp jų: Rusijos valstybės tarybos (1810–1917 m.) (rus. Государственного совета России), jos departamentų, Valstiečių reikalų pagrindinio komiteto (rus. Главного комитета по крестьянскому делу), taip pat Rusijos imperijos Valstybės Dūmos (1905–1917 m.) dokumentacija.

Archyve galima surasti Rusijos imperijos Ministrų tarybos (1802–1917 m.) (rus. Совета министров Российской империи) fondus, taip pat pilną Rusijos imperijos įstatymų sąvadą, Valstybės tarybos kodifikacinio skyriaus dokumentus bei Valstybės kanceliarijos įstatymų sąvadus.

Vienu didžiausiu yra fondų kompleksas iš buvusio Rusijos imperijos senato (1711–1917 m.) archyvo. Dalis jo institucijų, daugiausia Senato komisijų, egzistavusių iki 1802 m., medžiagos įvairiais laikotarpiais buvo perduotos Rusijos mokslų akademijos valstybiniam archyvui (РГАДА), o specialusis politinių reikalų fondas perleistas Rusijos Federacijos Generalinei asamblėjai. Tuo pat metu dalis XIX a. Senato dokumentų, anksčiau saugotų Maskvoje, vėliau buvo perduoti Rusijos valstybiniam istorijos archyvui. Istorijos archyve taip pat laikomi Rusijos caro įregistruoti potvarkiai, einamasis susirašinėjimas su gubernatoriais, atskirų gubernijų senatorių revizijų medžiaga; beveik visų socialinių grupių gyventojų baudžiamosios, kasacinės ir apeliacinės bylos.

Vieno iš Senato padalinių – Heraldikos departamento (1757–1917 m.) fonde yra nemažas genealoginės dokumentacijos rinkinys su informacija apie kilmės rango ir titulų suteikimą/nesuteikimą (fondas – 1343).[4]

Archyve taip pat saugomi religinių bendruomenių ir kultūrinės istorijos aktai: Šventojo Valdančiojo Sinodo (rus. Святейшего Правительствующего Синода) medžiaga, vienuolyno „Aleksandro Nevskio laura“ archyvas, švietimo įstaigų dokumentai (Mokyklų tarybų, Švietimo komitetų ir kt.), kitų tikėjimų (graikų katalikų, evangelikų – liuteronų, anglikonų dokumentai, kurių daug buvo atvežta iš Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos (XV a. – 1839 m.), imperijos laikotarpio vidaus reikalų, teisingumo, prekybos ir pramonės, pašto ir telegrafo, visuomenės švietimo, finansų ministerijų dokumentai.

Rusijos valstybės istorijos archyvas saugo visą Imperatoriškosios Jo didenybės asmeninės kanceliarijos medžiagą (išskyrus perduotą į Rusijos centrinį archyvą III skyriaus (aukščiausio imperijos politinės policijos skyriaus medžiagą), taip pat visuomeninių, visuomeninių-politinių ir socialinių-ekonominių organizacijų medžiagą: bankų, laivybos kompanijų, geležinkelio, prekybos ir statybų asociacijų, Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos, Laisvosios ekonominės draugijos, Rusijos technikos draugijos, Istorijos draugijos ir kt. organizacijų dokumentus.

Privatūs fondai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusijos valstybės istorijos archyve saugomi žinomų valstybės veikėjų, tarp jų mokslininkų, išradėjų, kompozitorių, rašytojų, dailininkų ir kt. privačių asmenų archyvai.

Paminėtini kunigaikščio Michailo Speranskio, valstybės politinio veikėjo Sergejaus Vitės, Rusijos imperijos ministro pirmininko Piotro Stolypino, valstybės veikėjo Konstantino Pobedonoscevo, mokslininko Vasilijaus Grigorjevo, istorikų Nikolajaus Karamzino, Michailo Rostovcevo, Michailo Pogodino, heroldo Vladislovo Lukomskio ir kt. archyvai.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Rusijos valstybės istorijos archyvo pateikiama informacija archyvo svetainėje. [1]
  2. Здания Сената и Синода в Петербурге освобождают к приезду Конституционного суда. [2]
  3. Габриэль Вольфсон. «Архивное дело» ложится под сукно. Независимая газета (29 августа 2005).
  4. Rusijos valstybės istorijos archyvo pateikta informacija apie 1343 fondą. [3][neveikianti nuoroda]

Išorinės nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Oficiali Rusijos valstybės istorijos archyvo, esančio Sankt Peterburge, interneto svetainė. [4]