Rumunija Antrajame pasauliniame kare

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Rumunijos karalystė į Antrąjį pasaulinį karą įsitraukė 1941 m. birželio 22 d., kai kartu su Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą. Rumunijos pajėgos karo pradžioje sudarė 358 100 karių (17,5 divizijos), 60 tankų, 423 lėktuvai.[1]

Rumunų kariai Rytų fronte kovėsi kartu su vokiečiais. 1944 m. kariniai veiksmai persikėlė į Rumuniją, po to šalyje įvyko valstybinis perversmas. Jonas Antonesku ir jo šalininkai buvo areštuoti, į valdžią atėjo jaunasis karalius Mykolas I. Nuo to momento Rumunija ėmė kariauti antihitlerinės koalicijos pusėje. Karui pasibaigus 1947 m. buvo paskelbta Rumunijos Liaudies Respublika.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Užsienio politika. Suartėjimas su Trečiuoju Reichu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ribentropo-Molotovo akto pasirašymas

Į Pirmajį pasaulinį karą Rumunija įsitraukė 1916 m. vasarą Antantės pusėje, o 1918 m. gegužę su Centrinėmis valstybėmis pasirašė separatinę taiką. Likus dienai iki Vokietijos imperijos kapituliacijos Rumunija vėl paskelbė jai karą ir taip pato viena iš karą laimėjusių valstybių. Prancūzų ir britų politikai palaikė tokį žingsnį, nes laikė Rumuniją gera priedanga nuo komunizmo plitimo Pietryčių Europoje.

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Rumunijos karalystė, valdoma karaliaus Karolio II, oficialiai paskelbė neutralitetą. Nepaisant to, greitai besikeičianti situacija Europoje 1940 metais, taip pat vidaus politikos postūmiai pakeitė šią poziciją.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Robertas Petrauskas. Barbarosa. Antrasis pasaulinis karas Europoje. Vilnius, 2018. P.64.