Pereiti prie turinio

Rumbonys

Koordinatės: 54°27′54″š. pl. 24°03′14″r. ilg. / 54.465°š. pl. 24.054°r. ilg. / 54.465; 24.054 (Rumbonys)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rumbonys
{{#if:
Rumbonių bažnyčia ir varpinė
Rumbonys
Rumbonys
54°27′54″š. pl. 24°03′14″r. ilg. / 54.465°š. pl. 24.054°r. ilg. / 54.465; 24.054 (Rumbonys)
Apskritis Alytaus apskrities vėliava Alytaus apskritis
Savivaldybė Alytaus rajono savivaldybės vėliava Alytaus rajono savivaldybė
Seniūnija Alytaus seniūnija
Gyventojų (2021) 42
Vikiteka Rumbonys
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Rùmbonys
Kilmininkas: Rùmbonių
Naudininkas: Rùmbonims
Galininkas: Rùmbonis
Įnagininkas: Rùmbonimis
Vietininkas: Rùmbonyse

Rumbonys – kaimas Alytaus rajono savivaldybėje, 8 km į šiaurę nuo Alytaus, kiek į rytus nuo Praniūnų, kairiajame Nemuno krante.

Stovi Rumbonių Švč. Trejybės bažnyčia (1795 m. pastatyta Simono Vyšniausko; su XIX a. varpine), Rumbonių koplyčia kapinėse (XVIII a.), Rumbonių parapijos senelių globos namai, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolija (įkurta 1918 m.), paguodos namai ir kapinėse esantis grafaitės Juzefos Korevaitės paminklas, kuris yra įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Taip pat apylinkėse yra Rumbonių piliakalnis.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1524 m. Ldk Žygimantas Senasis šias žemes dovanojo Feliksui Rumbovičiui, kurias čia įkūrė dvarą. Nuo Rumbovičiaus pavardės ir kilęs kaimo pavadinimas (dvarininkinis vietovardis). Rumbonių vietovėje anksčiau buvo didžiulė Punios giria, kuri buvo kartais vadinama Juozapyne. Tapus šios teritorijos savininku Feliksui Rumbovičiui žemės pradėtos vadinti Rumbovičiais. Iki pat I pasaulinio karo vadintas senuoju vardu, vėliau atkūrus nepriklausomybę, vietovės pavadinimas buvo sulietuvintas ir vadintas Rumbonimis.

Steponas Kolupaila iškėlė hipotezę, kad vietovardis gali sietis su žodžiu „rumba“, vietine tarme reiškiančiu rėvą ar slenkstį, kokių Nemune apstu.[2] Taip pat manoma, jog senovėje ant Rumbonių piliakalnio stovėjo pilis su aukštu bokštu, arba „bone“, todėl ši teritorija buvo pavadinta Rumbonimis – „rūmų bone“.[3]

Liaudies etimologija pasakoja, kad senovėje čia piliakalnyje stovėjo puikūs karaliaus rūmai su aukštu bokštu (rūmai + bonė).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rumbonys Nemuno slėnyje
Paguodos namai
Rumbonių koplyčia

XVI a. Rumbonių vietoje buvo didžiulė Punios giria, kuri priklausė Žygimantui Senajam.[4] 1524 m. šias žemes didysis kunigaikštis padovanojo Feliksui Rumbovičiui. Šioje žemėje vėliau atsirado dvaras ir kaimas. Vėliau Rumbonių dvaro savininku tapo Barnabas Kržyvkovkis. 1741 m. jis pastatė Rumbonių bažnyčią.[4] Tuometinė bažnyčia buvo pastatyta ant kalvos į pietvakarius nuo dabartinės bažnyčios.[5] Taip pat prie bažnyčios buvo įrengtos kapinės. 1742 m. buvo įkurta Rumbonių altarija. 1744 m. Vilniaus sinodas suteikė bažnyčiai parapijos teises. Ėmus senajai bažnyčiai griūti, 1795 m. dabartinę Švč. Trejybės bažnyčią pastatė Simonas Vyšniauskas bei tapo naujuoju Rumbonių dvaro savininku. 1798 m. naujoji bažnyčia buvo pašventinta. 1799 m. šalia bažnyčios įkurtos kapinės. 1815 m. visose įstaigose įvedus lenkų kalbą, dvarininkas įvedė bažnyčioje lenkiškus giedojimus bei kalbą. Tik 1863 m. kunigas Augustinas Radzinskas pradėjo vėl mokyti lietuviškojo katekizmo. Tačiau dvarininkas Leonas Vyšniauskas tam priešinosi, kadangi jis nepripažino lietuvių kalbos. 1897 m. į bažnyčią buvo paskirtas naujasis klebonas, kunigas Juozas Karuža. Jis suremontavo bažnyčią, pavyzdingai sutvarkė kapines ir galutinai išmetė iš bažnyčios lenkiškus giedojimus bei pamokslus. I pasaulinio karo metu Rumbonys kentėjo nuo vokiečių, gyventojai buvo išvaryti kasti apkasų. Vėliau, kaizerinės vokiečių okupacijos metais žmonės buvo verčiami kirsti Punios šilą ir kitus apylinkės miškus, kadangi juos vargino labai didelės rekvizicijos. Kuriantis nepriklausomai Lietuvai Rumbonių gyventojai nusprendė įkurti savo valsčių, tačiau netrukus Rumbonių valsčius buvo panaikintas ir prijungtas prie Alytaus valsčiaus.[6] 1926 m. Rumbonių dvaro savininkas Juozas Vyšniauskas pabėgo į Lenkiją, palikęs savo šeimą. Bankrutavus savininkei Vyšniauskienei, dvaras buvo išdalintas atskiromis dalimis.[7]

Rumbonių piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Rumbonių piliakalnis.

Rumbonių apylinkėse yra Rumbonių piliakalnis su gyvenviete. Piliakalnis dar žinomas Pilupio, Rumbono, Mikutiškių vardais. Jis įrengtas kairiajame Nemuno krante esančiame kyšulyje, netoli Pilupio ir Nemuno santakos. Piliakalnio krantai statūs, iki 30 m. aukščio. Piliakalnio aikštelė iš visų pusių buvo apjuosta pylimo. Aikštelė ovali, atrodo tarsi įdubusi  ir žiūrint iš šono piliakalniui suteikia balno siluetą. Šiaurinę pylimo ir dalį aikštelės nuplovė Pilupis. Vakarinėje piliakalnio papėdėje, netoli piliakalnio, buvo iškasta žvyrduobė, kuri sunaikino beveik visą piliakalnį supusį apsauginį griovį ir dalį prie piliakalnio buvusios gyvenvietės. 1969 m. piliakalnio papėdėje esanti gyvenvietė tyrinėta. Radiniai saugomi Alytaus Kraštotyros muziejuje.[5]

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demografinė raida tarp 1888 m. ir 2021 m.
1888 m.[8] 1923 m.sur.[9] 1959 m.sur.[10] 1970 m.sur.[11] 1979 m.sur.[12] 1986 m.[13]
286 14 17 29 30 25
1989 m.sur.[14] 2001 m.sur.[15] 2011 m.sur.[16] 2021 m.sur.[17] - -
22 23 37 42 - -

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. A. Semaška. Kelionių vadovas po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, 2006. // psl. 451.
  3. Balys, Buračas. Lietuvos piliakalniai. – Vilnius, 2011. p. 338.
  4. 4,0 4,1 Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1991. – T.3: 2-oji (fotografuotinė) laida, p. 578.
  5. 5,0 5,1 http://www.dainavoskrastas.lt/vietoves/rumbonys/
  6. Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1991. – T.3: 2-oji (fotografuotinė) laida, p. 579–580.
  7. Akiras – Biržys. Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, 1931. – T. 1: Alytaus apskritis: Dzūkų kraštas, p. 218.
  8. Списки населенныхъ мѣстъ Сувалкской губерніи: как матеріалъ для историко-этнографической географіи края. Собралъ Э. А. Вольтеръ. Санктпетербургъ, 1901. (Archive.org nuoroda)
  9. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  10. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  11. RumbonysMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 117 psl.
  12. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  13. Rumbonys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 585
  14. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  15. Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
  16. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  17. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Akiras – Biržys. Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, 1931. – T. 1: Alytaus apskritis: Dzūkų kraštas, p. 199–218.
  • Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1991. – T.3: 2-oji (fotografuotinė) laida, p. 578–580.
  • Balys, Buračas. Lietuvos piliakalniai. – Vilnius, 2011. – P. 338.
  • Totoraitis, Jonas. Sūduvos Suvalkijos istorija. – Marijampolė, 2003. – I dalis, p 383–384.
  • Semaška, Algimantas. Kelionių vadovas po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, 2006. – P. 451.
  • Rumbonys. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 578 psl.