Rumbonys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Portal.svg
Rumbonys
Rumbonys church.jpg
Rumbonių bažnyčia ir varpinė

Rumbonys
Koordinatės 54°28′01″š. pl. 24°02′38″r. ilg. / 54.467°š. pl. 24.044°r. ilg. / 54.467; 24.044 (Rumbonys)Koordinatės: 54°28′01″š. pl. 24°02′38″r. ilg. / 54.467°š. pl. 24.044°r. ilg. / 54.467; 24.044 (Rumbonys)
Apskritis Alytaus apskrities vėliava Alytaus apskritis
Savivaldybė Alytaus rajono savivaldybės vėliava Alytaus rajono savivaldybė
Seniūnija Alytaus seniūnija
Gyventojų skaičius 37 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka RumbonysVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Rùmbonys
Kilmininkas: Rùmbonių
Naudininkas: Rùmbonims
Galininkas: Rùmbonis
Įnagininkas: Rùmbonimis
Vietininkas: Rùmbonyse

Rumbonys – kaimas Alytaus rajone, už 8 km į šiaurę nuo Alytaus, kiek į rytus nuo Praniūnų, kairiajame Nemuno krante.

Rumbonyse yra Švč. Trejybės bažnyčia (1795 m. pastatyta Simono Vyšniausko; su XIX a. varpine), kapinių koplyčia (XVIII a.), Rumbonių parapijos senelių globos namai, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolija (įkurta 1918 m.), paguodos namai ir kapinėse esantis grafaitės Juzefos Korevaitės paminklas, kuris yra įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Taip pat apylinkėse yra Rumbonių piliakalnis.

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rumbonių vietovėje anksčiau buvo didžiulė Punios giria, kuri buvo kartais vadinama Juozapyne.[2] Tapus šios teritorijos savininku Feliksui Rumbovičiui žemės pradėtos vadinti Rumbovičiais. Iki pat pirmojo pasaulinio karo vadintas senuoju vardu, vėliau atkūrus nepriklausomybę, vietovės pavadinimas buvo sulietuvintas ir vadintas Rumbonimis.

Geografas S. Kolupaila vietovardį kildino iš žodžio „rumba“, kuris reiškia rėvą ar slenkstį, kurių Nemune apstu.[3] Taip pat manoma, jog senovėje ant Rumbonių piliakalnio stovėjo pilis su aukštu bokštu, arba „bone“, todėl ši teritorija buvo pavadinta Rumbonimis – „rūmų bone“.[4]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rumbonys Nemuno slėnyje
Paguodos namai

XVI a. Rumbonių vietoje buvo didžiulė Punios giria, kuri priklausė Žygimantui Senajam.[2] 1524 m. šias žemes didysis kunigaikštis padovanojo Feliksui Rumbovičiui. Šioje žemėje vėliau atsirado dvaras ir kaimas. Vėliau Rumbonių dvaro savininku tapo Barnabas Kržyvkovkis. 1741 m. jis pastatė Rumbonių bažnyčią.[2] Tuometinė bažnyčia buvo pastatyta ant kalvos į pietvakarius nuo dabartinės bažnyčios.[5] Taip pat prie bažnyčios buvo įrengtos kapinės. 1742 m. buvo įkurta Rumbonių altarija. 1744 m. Vilniaus sinodas suteikė bažnyčiai parapijos teises. Ėmus senajai bažnyčiai griūti, 1795 m. dabartinę Švč. Trejybės bažnyčią pastatė Simonas Vyšniauskas bei tapo naujuoju Rumbonių dvaro savininku. 1798 m. naujoji bažnyčia buvo pašventinta. 1799 m. šalia bažnyčios įkurtos kapinės. 1815 m. visose įstaigose įvedus lenkų kalbą, dvarininkas įvedė bažnyčioje lenkiškus giedojimus bei kalbą. Tik 1863 m. kunigas Augustinas Radzinskas pradėjo vėl mokyti lietuviškojo katekizmo. Tačiau dvarininkas Leonas Vyšniauskas tam priešinosi, kadangi jis nepripažino lietuvių kalbos. 1897 m. į bažnyčią buvo paskirtas naujasis klebonas, kunigas Juozas Karuža. Jis atremontavo bažnyčią, pavyzdingai sutvarkė kapines ir galutinai išmetė iš bažnyčios lenkiškus giedojimus bei pamokslus. I pasaulinio karo metu Rumbonys kentėjo nuo vokiečių, gyventojai buvo išvaryti kasti apkasų. Vėliau, kaizerinės vokiečių okupacijos metais žmonės buvo verčiami kirsti Punios šilą ir kitus apylinkės miškus, kadangi juos vargino labai didelės rekvizicijos. Kuriantis nepriklausomai Lietuvai Rumbonių gyventojai nusprendė įkurti savo valsčių, tačiau netrukus Rumbonių valsčius buvo panaikintas ir prijungtas prie Alytaus valsčiaus. [6] 1926 m. Rumbonių dvaro savininkas Juozas Vyšniauskas pabėgo į Lenkiją, palikęs savo šeimą. Bankrutavus savininkei Vyšniauskienei, dvaras buvo išdalintas atskiromis dalimis.[7]

Antnemunio valsčius (1918–1933 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1918 m. įvyko Rumbonių parapijos susirinkimas. Šiame susirinkime dalyvavo 30 žmonių iš 16 kaimų (Žaunieriškių, Bakšių, Jasunskų, Kriaunių, Dubių, Dubėnų, Margaravos, Jevaišonių, Praniūnų, Junonių, Mikutiškių, Panemuninkų, Medžiukų, Miklusėnų, Dubenkos, Navickų kaimų). Dauguma prisidėjusių buvo kunigai arba klebonai, kurie tikėjosi valdyti ir parapiją, ir valsčių. Šiam susirinkimui pirmininkavo Kazys Motūza. Susirinkime buvo nuspręsta, jog naująjį valsčių Alytaus apskrities taryboje atstovaus: Vincas Gavelis, Antanas Mitrulevičius, Juozas Mankauskas ir Matas Boza. Valsčiaus centru pasirinkti Dubėnai. Alytaus apskrities suvažiavime buvo nutarta vadintis ne valsčiumi, o parapijų tarybomis. Tarybos pirmininku buvo Jonas Račkauskas. Naujajam valsčiui buvo sunkūs pirmieji metai, tarybos nariams trūko žinių, kaip valdyti jį. Policijos ir teismo, valsčius, neturėjo, o po Pirmojo pasaulinio karo užsilikę vokiečių kariai plėšikavo, žudė, degino namus. Buvo paskirti naktiniai sargai, tačiau jie nedaug padėjo, tik išvarydavo vietinius plėšikus iš valsčiaus, bet jie ir vėl rasdavo kelią atgal. 1918 m. pabaigoje buvo išrinkta švietimo, apsaugos ir maitinimo komisijos. 1919 m. pradžioje valsčius buvo iš pagrindų pertvarkytas, išrinktas viršaitis. 1933 m. valsčius buvo panaikintas ir prijungtas prie Alytaus valsčiaus.[8]

Rumbonių piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Rumbonių piliakalnis.

Rumbonių apylinkėse yra Rumbonių piliakalnis su gyvenviete. Piliakalnis dar žinomas Pilupio, Rumbono, Mikutiškių vardais. Jis įrengtas kairiajame Nemuno krante esančiame kyšulyje, netoli Pilupio ir Nemuno santakos. Piliakalnio krantai statūs, iki 30 m. aukščio. Piliakalnio aikštelė iš visų pusių buvo apjuosta pylimo. Aikštelė ovali, atrodo tarsi įdubusi  ir žiūrint iš šono piliakalniui suteikia balno siluetą. Šiaurinę pylimo ir dalį aikštelės nuplovė Pilupis. Vakarinėje piliakalnio papėdėje, netoli piliakalnio, buvo iškasta žvyrduobė, kuri sunaikino beveik visą piliakalnį supusį apsauginį griovį ir dalį prie piliakalnio buvusios gyvenvietės. 1969 m. piliakalnio papėdėje esanti gyvenvietė tyrinėta. Radiniai saugomi Alytaus Kraštotyros muziejuje.[5]

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1888 m. ir 2011 m.
1888 m.[9] 1923 m.sur.[10] 1959 m.sur.[11] 1970 m.sur.[12] 1979 m.sur.[13]
286 14 17 29 30
1986 m.[14] 1989 m.sur.[15] 2001 m.sur.[16] 2011 m.sur.[17] -
25 22 23 37 -


Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Akiras – Biržys. Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, 1931. – T. 1: Alytaus apskritis: Dzūkų kraštas, p. 199–218.
  • Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1991. – T.3: 2-oji (fotografuotinė) laida, p. 578–580.
  • Balys, Buračas. Lietuvos piliakalniai. – Vilnius, 2011. – P. 338.
  • Totoraitis, Jonas. Sūduvos Suvalkijos istorija. – Marijampolė, 2003. – I dalis, p 383–384.
  • Semaška, Algimantas. Kelionių vadovas po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, 2006. – P. 451.
  • Rumbonys. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 578 psl.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. 2,0 2,1 2,2 Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1991. – T.3: 2-oji (fotografuotinė) laida, p. 578.
  3. Semaška, Algimantas. Kelionių vadovas po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, 2006.- P. 451.
  4. Balys, Buračas. Lietuvos piliakalniai. – Vilnius, 2011. p. 338.
  5. 5,0 5,1 http://www.dainavoskrastas.lt/vietoves/rumbonys/
  6. Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1991. – T.3: 2-oji (fotografuotinė) laida, p. 579–580.
  7. Akiras – Biržys. Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, 1931. – T. 1: Alytaus apskritis: Dzūkų kraštas, p. 218.
  8. Akiras – Biržys. Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, 1931. – T. 1: Alytaus apskritis: Dzūkų kraštas, p. 213–216.
  9. Списки населенныхъ мѣстъ Сувалкской губерніи: как матеріалъ для историко-этнографической географіи края. Собралъ Э. А. Вольтеръ. Санктпетербургъ, 1901.
  10. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  11. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  12. RumbonysMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 117 psl.
  13. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  14. Rumbonys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 585 psl.
  15. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  16. Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
  17. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]