Rotšildai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Rotšildai (vok. Rothschild) – viena įtakingiausių XIX a. bankininkų šeimų pasaulyje, vieni svarbiausių Europos finansininkų, padarę didelę įtaką Europos ekonomikai bei turėję netiesioginės įtakos Europos politikai.[1]

Giminės pradininkas – Vokietijos žydų kilmės bankininkas Majeris Amšelis Rotšildas (1744–1812 m.) ir penki jo sūnūs: Amšelis Majeris (1773–1855 m.), Saliamonas Majeris (1774–1855 m.), Natanas Majeris (1777–1836 m.), Karlas Majeris (1788–1855 m.) ir Jakobas Majeris (1792–1868 m.).[1]

Savo veiklą Majeris ir jo sūnūs pradėjo Frankfurto banke, tačiau ilgainiui tapo tarptautiniais bankininkais, iki 1820 m. buvo įsteigti filialai Londone, Paryžiuje, Vienoje ir Neapolyje. Rotšildams taip pat priklausė ir kasybos, energetikos, nekilnojamojo turto bei vyndarystės kompanijos. Nuo XIX a. pradžios šeima gausiai aukojo (ypač meno ir ugdymo labdarai).[1]

Majeris Amšelis Rotšildas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Majerių šeimos pavardė kilo nuo raudono (vok. rot) skydo, kabėjusio ant jų protėvių namo gete.[1]

Majeris ketinęs tapti rabinu, tačiau mokėsi trumpai. Ankstyva tėvų mirtis pastūmėjo jį tapti bankininku. Tapęs Heseno-Kaselio landgrafo Viljamo IX teismo atstovu, Majeris suformavo sėkmingąją giminės strategiją – prekiauti su valdančiosiomis dinastijomis ir susilaukti kuo daugiau vyriškos lyties įpėdinių, kurie rūpintųsi šeimos verslo reikalais užsienyje.[1]

5 Majerio sūnūs[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savo karjerą pradėję kaip prabangių prekių, monetų ir vertybinių popierių pardavėjai, Majeris ir jo sūnūs ilgainiui tapo bankininkais. Ypač jie praturtėjo per prancūzų revoliucijos ir Napoleono karus (1792–1815). Majeris ir jo vyriausias sūnus Amšelis valdė augantį verslą iš Frankfurto, Natanas 1804 m. įkūrė padalinį Londone, Jakobas – 1811 m. Paryžiuje, 1820 m. Saliamonas ir Karlas įkūrė Vienos ir Neapolio filialus.[1]

Karų metu Rotšildai skolino pinigus kariaujančioms pusėms, kontrabanda ir legaliai prekiavo svarbiausiais produktais (javais, medvilne, kolonijų produkcija, ginklais) bei, nepaisant bergždžių Napoleono pastangų sustabdyti britų prekybą, pervesdavo tarptautinius mokėjimus tarp Britų salų ir žemyninės Europos.[1]

Pasibaigus Napoleono karams, pasikeitė ir augantis Rotšildų verslas: bankininkų grupė ir toliau tarpininkavo tarptautiniams sandėriams, bet taip pat jiems vis dažniau patikėti Prūsijos, Britanijos, Prancūzijos ir Neapolio vyriausybių vertybiniai popieriai, draudimo bendrovių, industrinių kompanijų akcijos. Taip šeima sėkmingai prisitaikė prie pramonės revoliucijos, prisidėjo prie ekonomikos augimo visoje Europoje investuodami į geležinkelio, anglies, geležies apdirbimo, metalurgijos pramonę.[1]

Antroje XIX amžiaus pusėje bankininkų grupė toliau augo, be to, įgijo svarbią poziciją pasaulinėje naftos ir spalvotųjų metalų rinkoje. Tačiau su jų senąja oligopoline pozicija pradėjo stipriai konkuruoti naujieji akcinio kapitalo, komerciniai ar indėlių bankai Britanijoje, Prancūzijoje ir vokiečių valstybėse. Paskutiniame XIX a. ketvirtyje Rotšildų grupė jau nebebuvo didžiausias bankininkų konsorciumas. Europoje ir Jungtinėse Valstijose išaugo kitos stipresnės, turtingesnės ir veiklesnės grupės.[1]

Vėlesnės Rotšildų kartos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvi Majerio Amšelio nurodytos gairės – vykdyti visus sandorius kartu ir nesiekti itin didelio pelno tapo šeimos tradicija ir padėjo reikšmingai sumažinti riziką, būdingą perduodant verslą ateities kartoms, nes ne visi nariai gali tinkamai jį valdyti. Vėlesnės Rotšildų kartos taip pat aktyviai veikė versle ir politikoje.[1]

Rotšildai darė įtaką savo gyvenamų šalių politikai ir ekonomikai, tačiau ir šių šalių kultūra veikė juos. Alfonsas Rotšildas, gyvenęs Paryžiuje, vadovavo tarptautiniam bankų sindikatui. 1871–1872 m. jis Prancūzijai po pralaimėjimo Prūsijai suteikė dvi didžiules paskolas, vadinamas „išlaisvinimo paskolomis“, kurios leido Prancūzijos vyriausybės vadovui Adolfui Tiersui išlikti valdžioje. Tuo pat metu 1875 m. Lionelis Rotšildas (nuo 1858 m. Bendruomenių rūmų narys) suteikė Britanijos vyriausybei 4 milijonų svarų paskolą, suteikusią galimybę jai tapti pagrindine Sueco kanalo kompanijos akcininke.[1]

Rotšildų šeimoje dažnos buvo pusbrolių-pusseserių vedybos. Be to, (tik su labai retomis išimtimis) tuoktasi su žydais. Nepaisant giminės palikuonių skaičiaus ir jų asmenybių įvairumo, Rotšildai visada (ypač nacių okupacijos laikotarpiu) išsaugojo šeimos vienybę.[1]

Rotšildai buvo labai gerbiami. Penki Majerio sūnūs tapo Austrijos imperijos baronais, vienas iš Rotšildų tapo pirmuoju žydu, dirbusiu Britanijos parlamente ir kt. Britanijos ir Prancūzijos Rotšildai (naciams sunaikinus Austrijos šaką) vieninteliai tebeužsiima bankininkyste, žinomi ir kaip mokslininkai ir filantropai. 2003–2008 m. angliškosios ir prancūziškosios giminės šakos buvo sujungtos, taip pažymint pirmąjį per du šimtmečius giminės verslo suvienijimą.[1]

Rotšildų portretai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 Rotšildų šeima. Enciklopediae Britannica (anglų kalba). Nuoroda tikrinta 2021-05- 29.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka