Riklikų senovės gyvenvietė
| Riklikų senovės gyvenvietė | |||
|---|---|---|---|
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Anykščių rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Kavarsko seniūnija | ||
| Plotas | 9 454 m² | ||
| Naudotas | I t-mečio pr. Kr. vid. - I t-mečio po. Kr. pr. | ||
| Tirtas | 1969, 2009 m. | ||
| Kodas | u. k. 33778 | ||
Riklikų senovės gyvenvietė – vienas iš Anykščių rajono savivaldybės saugomų archeologinių paminklų, senovės gyvenvietė. Ji išaiškinta Kavarsko seniūnijoje, Riklikų kaime, maždaug pusiaukelėje tarp kelio 120 Radiškis–Anykščiai–Rokiškis ir Šventosios upės, 100 į pietus nuo Riklikų piliakalnio, kuris stūkso priešingame nedidelio tvenkinio krante. Tuo pačiu žvyrkeliu pasiekiamas Riklikų šaltinis, telkšantis apie 0,45 km į šiaurės rytus.
2012 m. paminklinė teritorija buvo įrašyta į Kultūros vertybių registrą. Paminklas datuojamas I ir II tūkstantmečių sandūros laikotarpiu, jam suteiktas regioninio reikšmingumo lygmuo. Saugoma 9 454 m² dydžio teritorija.[1]
Tyrimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1969 m. Adolfas Tautavičius pateikė Riklikų pilkapių kasinėjimų ataskaitą.[1] 2009 m. Andra Simniškytė tyrė senąsias gyvenvietes Šventosios vidurupyje Riklikų archeologinio komplekso kontekste.[2][a]
Charakteristika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pavienio objekto teritorijoje plyti natūralus, dirvonuojantis reljefas, apardytas ilgalaikių arimų. Aikštelė maždaug 100x130 m dydžio.[1] Šventosios upės terasos ruožas iš šiaurės pusės ribojamas Pragų upelio, rytų - Šventosios upės slėnio, vakarų - gretimos kalvos. Nustatytas kultūrinis sluoksnis:[1] juosvas, vietomis degėsingas, iki 20 cm storio žemės sluoksnis su archeologiniais dirbiniais, degusiais akmenimis.
Pastabos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Riklikų senovės gyvenvietės teritorija A. Simniškytės brėžinyje įvardijama „Riklikų pilkapyno vieta.“
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 3 4 „Riklikų senovės gyvenvietė“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Andra Simniškytė. Senosios gyvenvietės Šventosios upės vidurupyje lad.lt, p. 66-68