Reformacija Šveicarijoje
Reformacija Šveicarijoje prasidėjo, kai apie 1520 m. Ulrichas Cvinglis (Huldrych Zwingli) gavo Ciuricho miesto magistrato ir piliečių paramą. Tai sukėlė permainų Ciuricho viešajame gyvenime ir politiniuose reikaluose bei paplito į kelis kitus Senosios Šveicarijos konfederacijos kantonus. Septyni kantonai liko katalikiški ir tai sukėlė Kapelio karus tarp kantonų. Kai kuriuose regionuose po katalikiškų kantonų pergalės 1531 m. prasidėjo kontrreformacija. Pasidalinimas ir nepasitikėjimas tarp katalikiškų ir protestantiškų kantonų smarkiai paveikė Šveicarijos vidaus politiką ir paralyžiavo užsienio politiką iki pat XVIII a.
Nepaisant religinių skirtumų ir katalikiškų kantonų gynybinio aljanso (Goldener Bund) daugiau joks karinis konfliktas tarp kantonų nekilo. Abiejų pusių kariai kovėsi Prancūzijos religiniuose karuose.
Trisdešimtmečio karo metu Šveicarija buvo neutrali, iš dalies todėl, kad visos svarbiausios Europos jėgos buvo priklausomos nuo šveicarų samdinių. Graubiundeno trys lygos, tuo metu nepriklausiusios Šveicarijai, dalyvavo kare nuo 1620 m. ir buvo praradusios Valteliną 1623–1639 m.
Protestantizmo plėtra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po kruvinų XV a. pabaigos konfliktų nauja šveicarų karta užaugo politinio stabilumo laikotarpiu. Norėdami užsitikrinti nepriklausomybę, jie dar XV a. siekė apriboti bažnyčios įtaką politiniame gyvenime. Daug vienuolynų jau prižiūrėjo pasaulietinė valdžia, o mokyklų valdymas buvo kantonų rankose, bet dauguma mokytojų liko dvasininkais.
Tačiau vis tiek daugybė Bažnyčios problemų buvo ir Šveicarijoje. Dauguma dvasininkų gyveno prabangoje palyginus su prastomis sąlygomis, kuriomis tenkinosi dauguma gyventojų. Šią prabangą palaikė dideli Bažnyčios mokesčiai ir gausus indulgencijų pardavinėjimas. Daugelis kunigų buvo prastai išsilavinę ir dvasinės Bažnyčios doktrinos dažnai ignoruojamos. Daug kunigų nesilaikė celibato ir turėjo meilužes. Tad reformacijos idėjos pateko į derlingą dirvą.
Svarbiausias reformacijos platintojas Šveicarijoje buvo Ulrichas Cvinglis. Dėl humanistinės tradicijos išsimokslinimo jis dar būdamas Ainzydelno kunigu 1516 m. sakė pamokslus prieš indulgencijas ir Bažnyčios hierarchiją. Iškviestas į Ciurichą jis išplėtė kritiką politiniais klausimais ir prakeikė samdomus kareivius. Jo idėjas ypač palankiai sutiko verslininkai ir gildijos. Pirmi debatai Ciuriche 1523 m. sukėlė persilaužimą: miesto taryba nusprendė vykdyti Cvinglio reformas ir atversti miestą į protestantizmą.
Per kitus dvejus metus Ciuriche įvyko didelės permainos. Bažnyčios buvo supasaulietintos, kunigai atleisti nuo celibato, turtingos bažnyčios dekoracijos išmestos. Valstybė pradėjo valdyti Bažnyčios nuosavybę ir finansuoti viešus darbus (kuriuos anksčiau tvarkė tik Bažnyčia) ir mokėti kunigams. Paskutinė Fraumiusterio abatė Katharina von Zimmern atidavė miestui konventą, įskaitant jo turtus ir teises, miesto tarybai 1524 lapkričio 30 d. Kitais metais ji netgi ištekėjo.
Per keletą metų Sankt Galenas, Šafhauzenas, Bazelis, Bylis ir galiausiai Bernas (1528 m.) pasekė Ciuricho pavyzdžiu. Jų valdomos sritys buvo reformuotos nutarimu. Bazelyje veikė reformatorius Johannes Oecolampadius, o Sankt Galeną reformavo meras Joachim Vadian. Glaruse Apencelyje ir Graubiundene, turėję respublikos struktūrą, atskiros bendruomenės nusprendė palaikyti ar priešintis reformacijai. Prancūziškai kalbančiose srityse pamokslavo William Farel, saugomas Berno, nuo 1520 m., bet tik atvykus Jonui Kalvinui 1536 m. Ženeva atsivertė į Kalvinizmą. Tais pačiais metais Bernas užėmė iki tol Savojai priklausiusią Vo ir atvertė į Protestantizmą.
Nepaisant atsivertimo į Protestantizmą, Ženevos piliečiai nebuvo pasirengę priimti griežtą Kalvino bažnyčios tvarką ir 1538 m. išvijo Kalviną ir Farelą iš miesto. Po trejų metų Ženeva paprašė Kalvino sugrįžti. Palaipsniui jis vykdė savo programą. 1555 m. maištas žlugo ir dauguma pasiturinčių šeimų paliko miestą.
Religinis pilietinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sėkminga reformacija Ciuriche ir greita jos plėtra religinį atsinaujinimą padarė politiniu klausimu ir pagrindine konflikto tarp trylikos kantonų priežastimi. Alpių kantonai Uris, Švicas, Untervaldenas, Liucerna ir Cugas išliko katalikiškais. Jų pasipriešinimas nebuvo tik religinis klausimas: ekonominės priežastys vaidino svarbų vaidmenį. Be žemės ūkio, šių kantonų pagrindinis pajamų šaltinis buvo tarnyba samdomais kareiviais. Jie negalėjo prarasti šio šaltinio, kuris buvo reformatorių kritikos taikinys. O tuo metu miestų ekonomika buvo labiau pasiskirsčiusi, juose buvo stiprios gildijos, plėtėsi pramonės sektorius. Fribūras ir Zoloturnas irgi liko katalikiškais.
Alpių kantonai iš pat pradžių įžvelgė reformacijoje grėsmę. Dar 1524 m. jie suformavo Penkių kantonų lygą (Bund der fünf Orte) kovoti su plintančiu nauju tikėjimu. Abi sąjungos stengėsi sutvirtinti savo pozicijas sutartimis su trečiąja puse: protestantų kantonai sukūrė miestų sąjungą kuriai priklausė Konstancas ir Strasbūras (Christliches Burgrecht), katalikai sudarė sutartį su Ferdinandu Austru.
Įtemptoje situacijoje mažas incidentas galėjo sukelti karą. Konfliktai kilo kantonų valdomose teritorijose, kurias kas metai keitėsi valdantysis kantonas, o po katalikų valdydavo protestantai ar atvirkščiai. Keli bandymai tarpininkauti nepavyko, pavyzdžiui, diskusijos Badene 1526 m.
Po smulkių incidentų ir provokacijų iš abiejų pusių, protestantų pastorius buvo sudegintas prie stulpo Švice 1529 m. ir Ciurichas paskelbė karą. Tarpininkaujant kitiems kantonams atviro karo buvo išvengta (Pirmasis Kapelio karas), bet taikos sutartis (Erster Landfriede) nebuvo labai palanki katalikams, kurie turėjo nutraukti sutartį su Austrijos Habsburgais. Įtampa neišsisklaidė.
Po dvejų metų kilo Antrasis Kapelio karas. Ciurichas pasinaudojo katalikiškų kantonų atsisakymu padėti Graubiundenui per Muso karą kaip pretekstu, bet 1531 m. lapkričio 11 d. katalikai užtikrintai nugalėjo Ciurichą šalia Kapelio prie Albio. Cvinglis žuvo mūšyje. Protestantų kantonai buvo priversti sudaryti taikos sutartį (Zweiter Kappeler Landfriede), kuri panaikino jų sąjungą (Christliches Burgrecht). Sutartis suteikė katalikams pranašumą bendrai valdomose teritorijose, bet leido protestantiškoms bendruomenėms likti reformuotoms. Tik strategiškai svarbiose vietose kaip palei kelią iš Švico į Reino slėnį buvo per prievartą sugražinta katalikybė. Kantonai turėjo teisę pasirinkti religiją. Sutartis vadovavosi „Kieno valdžia, to religija“ (Cuius regio, eius religio) principu, kuris buvo priimtas, remiantis Šventojoje Romos imperijoje 1555 m. sudaryta Augsburgo taika. Politiškai katalikai gavo daugumą federacijos susirinkime.
Išardžius protestantų sąjungą Ciurichas ir pietų Vokietijos miestai įstojo į Šmalkaldo lygą, bet Vokietijos religiniuose karuose 1546–1547 m. Šveicarijos protestantai liko griežtai neutralūs. Po Karolio V pergalės glaudūs santykiai su Švabijos protestantų miestai buvo nutraukti: daugelyje jų buvo sugrąžinta katalikybė, o likusieji atsidūrė griežtoje aristokratų valdžioje.
Kontrreformacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kai reformacijos pradžioje Bažnyčia liko pasyvi, šveicarų katalikiški kantonai iš karto bandė sutramdyti naują judėjimą. Jie įgijo finansinę ir juridinę galią kunigams, celibato nesilaikymą paskelbė už įstatymo ribų, uždraudė spausdinti, platinti ir turėti reformatorių traktatus bei nepriklausomai mokytis hebrajų ir graikų kalbas. Taip pat buvo įtvirtintos griežtos kunigų elgesio taisyklės, be to kantonai pasiliko sau teisę skirti kunigus, o tai anksčiau galėjo tik vyskupai. Šios priemonės buvo sėkmingos: reformacija ne tik neplito į katalikiškus kantonus, bet Bažnyčia tapo priklausoma nuo valstybės, o tai sutvirtino pastarosios autoritetą.
Katalikų kantonai valdė Bažnyčią ir po Tridento susirinkimo (1545–1563 m.), nors laikėsi švietimo programos. Jie priešinosi Carlo Borromeo planams įkurti naują vyskupystę centrinėje Šveicarijoje. 1574 m. pirma Jėzuitų mokykla įkurta Liucernoje. Po to buvo įkurtos kitos ir 1579 m. Milane įkurtas universitetas šveicarų kunigams (Collegio helvetico). 1586 m. Liucernoje atsidarė Nuncijus. Į pagalbą pakviesti kapucinai pirmą vienuolyną įkūrė 1581 m. Altdorfe.
Be pastangų reformuori Katalikų Bažnyčią, katalikiški kantonai stengėsi sugrąžinti katalikybę į reformuotas sritis. Pirmiausia jie ėmėsi bendrai valdomų sričių, o 1560 m. bandė panaikinti reformaciją Glaruso kantone, kur katalikų buvo mažuma. Nepaisant kantono valdytojo (Landammann) Aegidius Tschudi paramos, karinės sąjungos su popiežiumi ir katalikiška Savojos kunigaikštyste, katalikiški kantonai nepasiuntė armijos dėl finansavimo trūkumo ir pasiekė tik 1564 m. sutartį, pagal kurią įsigaliojo Glaruse religinis pasidalinimas: kantone atsirado du įstatymą leidžiantys susirinkimai (Landsgemeinde), o iš Glaruso dviejų atstovų į Federalinę Tarybą vienas turėjo būti katalikas, kitas – protestantas.
Bazelio vyskupas Jakob Christoph Blarer von Wartensee, persikėlęs į Puntrutą Juros kalnuose po reformacijos Bazelyje, atgavo Birso upės slėnį netoli Bazelio 1581 m. Apencelyje abi religijos egzistavo taikiai, bet atvykus kapucinams 1597 m. Apencelis buvo padalintas į katalikišką Apencelį-Inerodeną ir protestantišką Apencelį-Auserodeną, iš kurių kiekvienas turi po vieną vietą Federacinėje Taryboje.
Plėtra vakaruose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Savojos kunigaikščiai šimtmečiais bandė užimti Ženevos miestą, apsuptą savojiečių teritorijos, o Vo į šiaurę nuo Ženevos ežero senai jiems priklausė. Reformacija atnaujino konfliktą. Ženeva ištrėmė savojiečių remiamą vyskupą 1533 m. į Anecį. Bernas ir Valė pasinaudojo tuo, kad kunigaikštis turėjo reikalų šiaurės Italijoje ir priešinosi Prancūzijai. Kai Francesco II Sforza mirė Milane 1534 m., kunigaikščio kariai ten kovėsi su prancūzais ir Bernas užėmė Vo, o kartu su Vale – sritis į pietus nuo Ženevos ežero 1536 m.
1560 m. Savojos ir katalikiškų kantonų sąjunga paskatino kunigaikštį Emanuelį Filibertą pretenduoti į žemes, kurias jo tėvas Karolis III prarado 1536 m. Po Lozanos sutarties 1564 m. Bernas turėjo grąžinti Šablę ir Pays de Gex Savojai 1567 m., o Valė po dvejų metų grąžino žemes į vakarus nuo Saint Gingolfo pagal Torono sutartį. Tad Ženeva tapo protestantišku anklavu, apsuptu katalikiškos Savojos ir sutvirtino santykius su Šveicarijos konfederacija, ypač Ciurichu ir Bernu. Jos prašymą visam laikui prisijungti prie Šveicarijos atmetė katalikiškų kantonų dauguma.
Šveicarų samdiniai kovėsi Prancūzijos religiniuose karuose abejose pusėse. Protestantai padėjo hugenotams ir rėmė Henriką Navarietį, o katalikai kovėsi karaliaus Henriko Valua pusėje. 1586 m. septyni katalikų kantonai (penki Alpių ir Fribūras su Zoloturnu) suformavo išimtinai katalikišką sąjungą, vadinamąją „Auksinę lygą“ (Goldener Bund, taip pavadintą dėl auksinių dokumento inicialų) ir stojo į Gviso kunigaikščio pusę, kurį irgi rėmė Ispanija. Po Henriko Valua nužudymo, Henrikas Navarietis tapo Prancūzijos karaliumi Henriku IV.
Nuo 1586 m. Savojos kunigaikštis Karolis Emanuelis I įvedė Ženevai embargą. 1589 m. pasikeitus situacijai Ženevą rėmė ne tik Bernas, bet ir Prancūzijos karalius, tad ji pradėjo karą. Karas tarp Savojos ir Ženevos vyko net po Vervinso taikos ir Nanto edikto, kurie visam laikui užbaigė religinius karus Prancūzijoje. 1602 m. naktį iš gruodžio 11 į gruodžio 12 d. kunigaikščio kariai nesėkmingai bandė užimti miestą, kuris pagal Sant Džuljeno sutartį, sudarytą kitą vasarą, išsaugojo nepriklausomybę. Atakos atmušimas, Escalade, vis dar prisimenamas Ženevoje.
Be to katalikų perversmas Mulhauze 1586 m. sukėlė protestantiškų kantonų karinį įsikišimą ir buvo atkurta protestantiška tvarka. Protestantiškas Strasbūras norėjo prisijungti prie Šveicarijos, bet kaip Ženevos atveju, prašymą atmetė katalikiška dauguma. Valėje reformacija buvo sėkminga, ypač Ronos slėnio žemutinėje dalyje, bet 1603 m. įvykus kontrreformacijai protestantų šeimos turėjo emigruoti.
Trisdešimtmetis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Per Trisdešimtmetį karą Šveicarija santykinai buvo „taikos ir klestėjimo oazė“ (Grimmelshausen) karų draskomoje Europoje. Kantonai buvo sudarę daugybę kontraktų ir gynybinių sąjungų su visom pusėm. Kai kurie kontraktai neutralizavo vienas kitą, tad Šveicarija galėjo likti neutrali. Politiškai kaimyninės šalys bandė įtakoti Šveicariją per tokius samdinių vadus kaip Jörg Jenatsch ar Johann Rudolf Wettstein.
Nepaisant kantonų religinių skirtumų Federalinė Taryba nusprendė tiesiogiai nesikišti. Šveicarija neleido jokiai armijai žygiuoti per jos teritoriją: Ispanija negalėjo naudotis Alpių perėjomis, o sąjunga su Švedijos karaliumi Gustavu Adolfu buvo atmesta. Vienintelė išimtis buvo padaryta Henrio Roano vadovaujamai prancūzų armijai, kai ji pro protestantiškus kantonus keliavo į Graubiundeną. Bendra gynyba buvo organizuota tik 1647 m. kai švedų armija vėl pasiekė Bodeno ežerą.
Graubiundenui taip nepasisekė. Trys lygos buvo laisva 48 praktiškai nepriklausomų bendruomenių federacija, kurios bendras susirinkimas neturėjo jokios realios valdžios. Nors tai padėjo išvengti religinių nesutarimų reformacijos metu, nesantaika tarp klanų (pvz.: von Planta ir von Salis) buvo įprastas dalykas. Kai tokia nesantaika pasklido Valtelinoje 1619 m., gyventojai nužudė protestantus valdytojus ir kreipėsi į Habsburgų Ispaniją pagalbos. Kitus dvidešimt metų Graubiundene vyko karas. Habsburgams Valtelina buvo stateginė vieta kelyje iš Austrijos į Milaną. Valtelina atiteko ispanams, o kitas Graubiundeno šiaurės rytų sritis okupavo Austrija ir atvertė į katalikybę.
Prancūzija pirmąkart įsikišo 1624 m., bet tik 1636 m. pagaliau išvijo ispanus iš Graubiundeno. Bet prancūzai turėjo atsitraukti po Jürg Jenatsch, sugebėjusio sukiršinti Prancūziją ir Ispaniją, politinių intrigų. Iki 1639 m. Graubiundenas atgavo visą savo teritoriją, kai išsipirko kai kurias sritis iš Austrijos. Jie netgi susigrąžino savo valdas pietuose (Valtelina, Bormio ir Šiavena), bet šių teritorijų katalikybę gynė Milanas.
Bazelio meras Johann Rudolf Wettstein pasistengė gauti formalų Šveicarijos nepriklausomybės pripažinimą per Vestfalijos taiką. Nors de facto nepriklausomas nuo Švabijos karo 1499 m., Šveicarija oficialiai buvo Šventosios Romos imperijos dalis. Daug prie pripažinimo prisidėjo Henrikas II Orleanietis, prancūzų delegacijos vadas.
Permainos visuomenėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Istorikai suskaičiavo 13 (Ženeva) ir 14 (Sankt Galenas) maro protrūkių Šveicarijoje 1500–1640 m., o bendrai epidemija truko 31 metus, o nuo 1580 m. raupai su itin dideliu mirtingumu vaikų tarpe (80–90 %) prasiverždavo kas keturis penkerius metus. Nepaisant to Šveicarijoje gyventojų skaičius XVI a. padidėjo nuo 800 tūkst. iki apytiksliai 1,1 milijono t. y. daugiau nei 35 %.
Absoliutizmas zenite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gyventojų gausėjimas sukėlė didelių permainų ikipramoninėje visuomenėje, kuri negalėjo plėsti savo teritorijos. Federacija tapo labai priklausoma nuo importo, kainos pašoko. Kaimuose sodybos mažėjo iki tokio lygio, kad gyventojai nebegalėjo išlaikyti šeimos, tad neproporcingai išaugo padienių darbininkų (Tauner) gretos. Miestuose taip pat didėjo vargšų gretos. Tuo pat metu kaimo vietovės tapo vis labiau finansiškai priklausomomis nuo miestų. Politinė galia buvo sukoncentruota kelių turtingų šeimų rankose, kurios pradėjo laikyti savo postus paveldimais ir stengėsi juos perduoti tik savo rato nariams. Tai sukėlė valstiečių ir laisvų piliečių nepasitenkinimą, kuriems nepatiko toks jų demokratinių teisių suvaržymas, ir 1523–1525 m. reformacijos pakurstyti daugybėje kantonų kilo maištai. Maištininkų tikslas buvo atstatyti senąsias teises, o ne įvesti naują tvarką. Nors dažniausiai vadinamas Valstiečių karu, judėjimas patraukė ir laisvus piliečius, kurių teisės miestuose irgi buvo apribotos. Priešingai nei Šventojoje Romos imperijoje, kur maištai buvo tokie smarkūs, kad juos teko malšinti jėga, Šveicarijoje vyko tik pavieniai susirėmimai. Valdžia įsivėlusi į reformacijos/kontrreformacijos veiklą neramumus sutramdė tik nuolaidomis. Bet absoliutizmo tendencijos palaipsniui demokratiškus kantonus pavertė oligarchijomis. Apie 1650 m. absoliutizmas dominavo ir išsilaikė 150 metų kaip Ancien Régime.
Eretikų persekiojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
To meto religine netolerancija, sustiprinta protestantų ir katalikų nesantaikos kartu su Inkvizicija nepaliko vietos disidentams. Anabaptistai, turėję radikalesnį požiūrį nei protestantai, pykosi ne tik su Bažnyčia dėl krikšto klausimo, bet ir su valdžia, nes atsisakė pripažinti mokesčius ir civilinę valdžią. Protestantų ir katalikų kantonai juos persekiojo iš visų jėgų. Po priverstinio Felix Manz paskandinimo Limato upėje Ciuriche 1527 m. daugelis anabaptistų pabėgo į Moraviją. Antitrinitoriams pasisekė ne ką geriau: Miguel Servet buvo sudegintas prie stulpo 1553 m. spalio 27 d. Ženevoje.
Šveicarijoje ir Europoje tuo metu nebuvo individualios religinės laisvės. Maksima cuius regio, eius religio reiškė, kad pavaldiniai turi priimti valdovo religiją. Disidentai, nenorintys atsiversti dažniausiai turėjo emigruoti į kitą regioną, kur jų religija buvo oficiali. Pvz.: Bullinger šeima turėjo išvykti iš Bremgarteno, kur buvo atkurta katalikybė po Antrojo Kapelio karo, į protestantišką Ciurichą.
XVI a. raganų medžioklė buvo intensyviausia Europoje, o Šveicarija nebuvo išimtis. Ji prasidėjo apie 1530 m., pasiekė kulminaciją 1600 m. ir lėtai slopo, raganos buvo persekiojamos katalikiškuose ir protestantiškuose kantonuose. Raganų teismai dažniausiai baigdavosi kaltinamojo egzekucija, kuris būdavo sena moteris, invalidas ar kitoks visuomenės atstumtasis.
Mokslas ir menas: Renesansas Šveicarijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Humanizmas ir renesansas skatino mokslo ir meno pažangą. Paracelsas mokė Bazelio universitete. Hansas Holbeinas Jaunesnysis iki 1526 m. dirbo Bazelyje, jo aukštasis renesanso stilius padarė didelę įtaką šveicarų tapytojams. Ciuriche Conrad Gessner studijavo sisteminę botaniką, Matthäus Merian žemėlapiai ir planai rodo mokslinės kartografijos pradžią. 1601 m. Ciuriche išrasta ankstyva teodolito versija ir buvo panaudota trianguliuoti miestą. Bazelis ir Ženeva tapo svarbiais spausdinimo centrais, kurių išeiga buvo lygi Stasbūrui ar Lionui. Ten išspausdinti reformacijos traktatai smarkiai prisidėjo prie jos plitimo. XVI a. pabaigoje pasirodė pirmieji laikraščiai, bet greitai išnyko dėl cenzūros. Architektūroje buvo stipri Italijos, ypač Florencijos, įtaka. Žymus baroko architektas Francesco Borromini gimė 1599 m. Tičine.
Daug hugenotų ir kitų protestantų bėgo į Bazelį, Ženevą ir kitus Šveicarijos miestus. Ženevoje Kalvinas reikalavo jų natūralizacijos ir ištikimybės, o Bazelyje, kur 1532 m. iš naujo atidarytas universitetas, buvo religinė ir intelektualinė laisvė. Daugelis imigrantų buvo geri verslininkai ir amatininkai, smarkiai prisidėję prie Šveicarijos bankininkystės ir laikrodžių pramonės.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Im Hof, U.: Geschichte der Schweiz, 7th ed. Kohlhammer, 1974/2001. ISBN 3-17-017051-1.
- Schwabe & Co.: Geschichte der Schweiz und der Schweizer, Schwabe & Co 1986/2004. ISBN 3-7965-2067-7.