Redukcija (kalbotyra)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Redukcija (lot. reducire 'grąžinti') – kalbotyros terminas, reiškiantis girdimą kalbos garsų pokytį, susijusį su kirčiu, garsumu, trukme, skambumu, tarimu arba padėtimi žodyje. Jei dėl šių priežasčių garsai tariami silpniau, trumpėja, sakoma, kad jie yra redukuoti. Tokių pokyčių nepatyrę garsai apibūdinami kaip išlieką sveiki.

Balsių redukcijos rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skiriama kiekybinė ir kokybinė balsių redukcija. Kiekybinė redukcija – tai balsių kiekybės sumažėjimas (t. y. stiprioji redukcija, kai garsas gali net išnykti). Kokybinė redukcija – tai skambesio pokytis, fonemos perkūrimas, supaprastinimas.

Kiekybinė balsių redukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kiekybinė redukcija – garso tarimo trukmės sutrumpėjimas, neretai priklausantis nuo to, kaip tas garsas arti kirčiuoto skiemens, taip pat gali skirtis prieš kirtį ir po jo einančių balsių trukmė: sakykime, lietuvių kalbos tarmėse ilgieji nekirčiuoti balsiai gali sutrumpėti (pvz., givẽnimas 'gyvenimas'). Tačiau to sutrumpėjusio garso kokybė (koks jis yra) vis viena girdima. Stipriosios redukcijos atveju garsai visai iškrenta: pavyzdžiui, kai kuriose lietuvių tarmėse kalnas, darbas virsta kalns, darbs. Latvių kalboje turimos tik redukuotos formos (kalns, darbs), dėl Baltijos finų kalbų įtakos kirtis buvo atitrauktas į pirmąjį skiemenį ir todėl senosios ilgosios galūnės nusilpo, sutrumpėjo, o trumposiose balsiai, išskyrus [u], iškrito: pils 'pilis', pilis 'pilys', saule 'saulė', bet medus 'medus'. Latvių kalboje trumpėdami dvibalsiai galūnėse virto balsiais: liet. daraulatv. daru, liet. darailatv. dari.

Ryškesnė kiekybinė redukcija matyti šiaurinėse lietuvių tarmėse, kur kirtis atitraukiamas į pirmesnius skiemenis. Nekirčiuotus trumpuosius ir ilguosius balsius geriausiai išlaiko vakarų aukštaičių pietinė dalis ir pietų aukštaičiai (dzūkai), kur kirtis neatitraukiamas.

Rytų baltų kalbose turima istorinė kiekybinė balsių redukcija – akūtinėse nevienskiemenėse galūnėse ilgieji balsiai , , , virto trumpaisiais a, e, i, u: pavyzdžiui, vns. vard. *dienā́, dgs. gal. *dienā́(n)s, *up(n)s (*sukam, *sukat), dgs. įnag. *retāmī́s / *retumī́s, dvs. vard.gal.šauksm. *sūnū́ > liet., latv. diena, dienas, upes, liet. sukame, sukate, liet. retomis, latv. retumis 'retai', liet. du sūnu. Tokios galūnės nesutrumpėjo, jei buvo apsaugotos priaugusių įvardžių arba sangrąžos dalelytės, tik lietuvių bendrinėje kalboje ilgasis balsis visais atvejais virtęs ilguoju o, bet ė: liet, latv. balta – įvardžiuotinės formos liet. baltoji, latv. *baltā > baltā, liet. sukamės, sukatės. Istoriškai sutrumpinti ir visi ilgieji dvibalsiai (*āi,*ēi, *āu, *ān, *ēn > liet. ai, ei, au, ą / a (an), ę / e (en) ir kt.) Jei senieji dvibalsiai nebūtų sutrumpėję, dabar lietuvių kalboje čia turėtume junginius su ilgaisiais balsiais o, ė (*oi, *ėi ir t. t.) Senąjį baltų garsyną ir galūnes žr. straipsnyje Baltų prokalbė.

Kokybinė redukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl kiekybinės redukcijos neretai atsiranda ir kokybinė, kai garsas pasidaro neaiškus ir virsta neutraliu pereinamuoju garsu šva arba kitaip supaprastėja. Taip atsitinka dėl to, kad nekirčiuotas balsis artikuliuojamas ne iki galo. Daugybėje kalbų kokybinė balsių redukcija tampa kalbos dėsniu, įgyja fonetinio dėsningumo pobūdį. Tipiškas pavyzdys – portugalų kalba, kurioje liaudies (šnekamosios) lotynų kalbos nekirčiuotieji balsiai sistemingai pakinta: [а] > /ə/, [e] > /ɯ/, [о] > /u/.

Bendrinėje lietuvių kalboje tokios redukcijos nėra, tačiau tarmėse pasitaiko: pvz., rytų aukštaičiai širvintiškiai nekirčiuotuose dvibalsiuose [a], [e] verčia /ɯ/ (= lenk. y, rus. ы), /i/, todėl žodžiai výrai, róvei čia tariami taip, lyg būtų parašyta výrыi̯, róvi ( – neskiemeninis i kaip žodyje kalnai). Įvairiose lietuvių tarmėse esama ir kitokių kokybinės redukcijos atvejų.

Istoriškai nevienskiemenių žodžių galūnėse buvo redukuoti akūtiniai dvibalsiai íe, úo. Antrasis jų dėmuo nusilpo, išnyko ir jie imti tarti kaip trumpieji balsiai ì , ù, tad būtų galima kalbėti apie kokybinę redukciją – dėl trumpinimo atsiradusį kitą garsą. Vis dėlto, jei į sutaptinius dvibalsius ie, uo būtų žvelgiama kaip į jų dėmenų sumą (i + e, u + o), tai čia turima tik kiekybinė redukcija: neliko antrosios garso dalies, vadinasi, garsas tik sutrumpėjo, bet esminių tarimo pokyčių nepatyrė. Šie dvibalsiai išliko, jei buvo apsaugoti priaugusio įvardžio arba sangrąžos dalelytės: pvz., juodijuodieji, juodujuoduoju, juodusjuoduosius, du juodu (dvs., vyr.g.) – du juoduoju, dvi juodi (dvs., mot. g.) – dvi juodieji, sukusukuosi, sukisukiesi.

Kiti redukcijos atvejai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kartais gali būti redukuojami, gali iškristi net visi skiemenys, žodžiai ar sakiniai: pavyzdžiui, šnekamojoje kalboje sakoma koinė < kojinė, kalėimas / kaleimas < kalėjimas, tarm. atšlaimas 'kiemas' < atšlėjimas, žiū! žėk! < žiūrėk! kem < keturiasdešimt, pem < penkiasdešimt; šnekamojoje kalboje į klausimą Ar padėjai daiktus į vietą? gali būti atsakyta Pa (= Padėjau daiktus į vietą) ir kt.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. T. I. Vilnius, 1980
  • Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. T. II. Vilnius, 1981
  • Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius, 1994