Raudonosios armijos frakcija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
RAF ženklas − raudona žvaigždė ir automatas Heckler & Koch MP5
 Tango-nosources.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Raudonosios armijos frakcija (RAF, vok. Rote Armee Fraktion, iš pradžių – Baderio-Mainhofo grupė) – kairiųjų radikalų teroristinė pogrindinė organizacija Vokietijoje. Organizaciją 1970 m. įkūrė Andreas Baader, Gudrun Ensslin, Horst Mahler, Ulrike Meinhof ir kt.

Per tris dešimtmečius, kurių metu ši grupuotė buvo aktyvi, Raudonosios armijos frakcija surengė ar kitaip prisidėjo prie daugybės sprogdinimų, nužudymų, pagrobimų, bankų apiplėšimų ir susišaudymų su policija. Grupuotė aktyviausia buvo 1977 m. pabaigoje, nacionalinės krizės, geriau žinomos kaip Vokiškasis Ruduo, metu. Per beveik trisdešimt savo veiklos metų, Raudonosios armijos frakcija buvo laikoma atsakinga už 34 žmonių, tarp jų pramonininko Hanso Martino Šliero, Dresdnerio banko vadovo Jurgeno Ponto ir federalinio prokuroro Zygfrydo Bubako, mirtis.

Veikimo metais žuvo 26 RAF nariai ar rėmėjai.

1998 m. organizacija buvo likviduota.

Kriminaliniai aktai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo pat įkūrimo Raudonosios armijos frakcija buvo siejama su įvairiais sunkiais nusikaltimais, įskaitant sprogdinimus, pagrobimus ir žmogžudystes. Pirmoji grupei priskirta nusikalstama veika buvo universalinės parduotuvės „Kaufhaus Schneider“ sprogdinimas, susijęs su 1967-ųjų m. studento Benno Ohnesorgą nužudymu. 1968 m. balandžio 2 d. su grupe susiję asmenys padegė parduotuvę ir padarė apytikriai 200 000 JAV dolerių turtinės žalos. 1968 m. balandžio 2 d. sprogdinime dalyvavo Andreas Baader ir Gudrun Ensslin, du RAF įkūrėjai. Bombos sprogo vidurnaktį, kai parduotuvėje nieko nebuvo, todėl niekas nenukentėjo. Kai bombos užsidegė, Gudrun Ensslin buvo prie netoliese esančio taksofono ir Vokietijos spaudos agentūrai šaukė: „Tai politinis keršto aktas“ (angl. This is a political act of revenge“).

1972 m. gegužės 11 d. RAF padėjo tris vamzdines bombas prie Jungtinių Valstijų būstinės Frankfurte. Sprogimo metu žuvo JAV karininkas ir buvo sužeista dar 13 žmonių. Sprogdinimo priežastis – politinis pareiškimas prieš JAV imperializmą Šiaurės Vietname.

1972 m. gegužės 19 d. RAF nariai Hamburge esančioje leidykloje „Axel Springer Verlag“ užtaisė penkias bombas, iš kurių sprogo tik trys. Jų pakako, kad būtų sužeisti 36 žmonės.

1972 m. gegužės 24 d., praėjus vos dviem savaitėms po Jungtinių Valstijų būstinės Frankfurte sprogdinimo, grupė susprogdino automobilyje padėtą bombą IDHS (Žvalgybos duomenų tvarkymo tarnybos) pastate Heidelberge. Per sprogimą žuvo trys kariai ir dar penki buvo sužeisti [1].

1974 m. lapkričio 10 d. grupuotė nužudė Vokietijos aukščiausiojo teismo pirmininką Günterį von Drenkmanną.

1975 m. balandžio 24 d. šeši su RAF susiję nariai užėmė Vakarų Vokietijos ambasadą Stokholme. Buvo paimti įkaitai planuotam ambasados pastato susprogdinimui. Dalyvavę grupės nariai reikalavo paleisti kelis įkalintus RAF narius. Vyriausybei atmetus šį reikalavimą, du įkaitai buvo nužudyti. Keletas bombų, kuriomis buvo ketinama susprogdinti ambasadą, sprogo per anksti, todėl žuvo du iš šešių ambasados užėmime dayvavusių RAF narių. Kiti keturi nariai galiausiai pasidavė valdžios institucijoms.

1975 m. gegužę buvo išplatinti keli britų žvalgybos pranešimai, kuriuose teigiama, jog Raudonosios armijos frakcijos nariai pavogė ipirito, geriau žinomo kaip garstyčių, dujų iš bendros JAV ir Didžiosios Britanijos saugyklos. Ataskaitose taip pat buvo nurodyta, kad RAF ketino pavogtas dujas panaudoti Vokietijos miestuose. Galiausiai paaiškėjo, kad iprito dujų balionėliai buvo tik per klaidą pamesti, tačiau RAF vis tiek sėkmingai pasinaudojo šiomis žiniomis ir įbaugino kelias skirtingas agentūras.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Vokietijos ir Prancūzijos laikraščiai pranešė, kad policija surengė reidą į RAF slaptavietę Paryžiuje ir rado improvizuotą laboratoriją su medžiagomis, iš kurių gaminamas botulino toksinas. Vėliau paaiškėjo, kad šie pranešimai buvo neteisingi; tokia laboratorija niekada nebuvo rasta.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Commons-logo.svg