Pereiti prie turinio

Raphael Lemkin

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rafaelis Lemkinas
Gimė 1900 m. birželio 24 d.
Bezvodna, Gardino gubernija, Rusijos imperija
Mirė 1959 m. rugpjūčio 28 d. (59 metai)
Niujorkas, JAV
Veikla Teisininkas
Alma mater Lvovo universitetas
Žinomas (-a) už Termino „genocidas“ pavartojimą, Genocido konvencijos parengimą
Parašas

Rafaelis Lemkinas (angl. Raphael Lemkin, lenk. Rafał Lemkin, 1900 m. birželio 24 d. – 1959 m. rugpjūčio 28 d.) – žydų kilmės lenkų teisininkas, pirmasis pavartojęs terminą „genocidas“ ir parengęs jį teisiškai apibrėžiančią Genocido konvenciją.[1]

1939 m. Vokietijai užpuolus Lenkiją ir ją okupavus, emigravo ir siekė prieglobsčio Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur dėstė Diuko universitete ir aktyviai siekė atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į Ašies valstybių vykdomus nusikaltimus okupuotoje Europoje.[2]

Antrojo pasaulinio karo metu pirmą kartą pavartojo terminą „genocidas“ Vokietijos vykdytai naikinimo politikai apibūdinti.[3]

Išsilavinimas ir veikla

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rafaelis (Rafalas) Lemkinas gimė 1900 m. birželio 24 d. Bezvodnos kaime, Valkavisko apskrityje, Gardino gubernijoje, Rusijos imperijoje (dab. Zelvos rajonas, Gardino sritis, Baltarusija).[4][5] Augo Lenkijos žydų šeimoje dideliame ūkyje netoli Valkavisko, buvo vienas iš trijų vaikų.[4][6] Tėvas buvo ūkininkas, motina – intelektualė, dailininkė, kalbininkė ir filosofijos studentė, turėjusi didelę literatūros ir istorijos knygų kolekciją.[7] Lemkiną ir du jo brolius motina mokė namuose.[4]

Jaunystėje susidomėjo žiaurumais ir dažnai klausinėdavo motinos apie Kartaginos apgultį, mongolų antpuolius ir užkariavimus, hugenotų persekiojimą.[6][8] Su masinių žiaurumų sąvoka susidūrė, kai būdamas 12 metų skaitė Henryko Senkevičiaus romaną „Quo vadis“, ypač ištrauką, kurioje Neronas mėto krikščionis liūtams.[8]

1926 m. baigė Lvovo Jono Kazimiero universitetą (dab. Lvivas, Ukraina).[1] XX a. 3 dešimtmetyje įsitraukė į sionistinę veiklą. Rašė jidiš kalba Varšuvoje leistame sionistinės krypties laikraštyje „Sionistų pasaulis“.[9][10] Kai kurių istorikų nuomone, sionizmas turėjo įtakos jo genocido idėjos sampratai, nors dėl šios įtakos pobūdžio ginčijamasi.[14]

1929–1934 m. dirbo prokuroru prie Varšuvos apygardos teismo.[1] 1930 m. paaukštintas į Berežanų prokuroro pavaduotojus. 1930 m. Lenkijos Respublikos įstatymų kodifikavimo komiteto, kuris kodifikavo Lenkijos baudžiamąjį kodeksą, sekretorius (Diuko universitete išvertė jį į anglų kalbą).[1] Tuo pat metu dėstė teisę religinėje sionistų kolegijoje Varšuvoje.[9][10] 1933 m. dalyvavo Tautų Sąjungos Teisės tarybos konferencijoje Madride dėl tarptautinės baudžiamosios teisės.[1] 1934 m., spaudžiamas Lenkijos užsienio reikalų ministro, atsistatydino iš pareigų ir ėmė verstis advokato praktika Varšuvoje.[1]

Tarpukariu Lemkinas, suvokdamas antisemitizmo ir žydų persekiojimo problemas, daug rašė apie Osmanų per Pirmąjį pasaulinį karą vykdytą armėnų genocidą ir buvo susirūpinęs, kad nėra tarptautinių nuostatų, leidžiančių teisti ir bausti asmenis, atsakingus už šio genocido organizavimą ir vykdymą.[2]

1939 m. Vokietijai užpuolus Lenkiją ir ją okupavus, o iš rytų artėjant Sovietų Sąjungos kariuomenei, Lemkinas per Lietuvą emigravo į Švediją.[15] 1940 m. dėstė Stokholmo universitete.[1] 1941 m. atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir ėmė dėstyti Diuko universitete Šiaurės Karolinoje.[16] 1942 m. dėstė Karo mokykloje prie Virdžinijos universiteto. 1948–1955 m. dėstė baudžiamąją teisę Jeilio universitete.[1] 1955 m. tapo Rutgerso teisės mokyklos Niuarke profesoriumi.[17]

Termino „genocidas“ pavartojimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1944 m. veikale „Ašies valdžia okupuotoje Europoje“ aprašė masines tautų, kurias Nacionalsocialistų partija laikė „pusžmogiais“, žudynes, pirmą kartą pavartojo terminą „genocidas“, kuris teisiškai buvo apibrėžtas 1946 m. Niurnbergo karo tribunolo kaltinamajame akte.[18] Lemkino genocido sąvoka skirta apibūdinti nacistinės Vokietijos naikinimo kampanijas (įskaitant Holokaustą, per kurį jis neteko 49 šeimos narių), kuriomis siekta sunaikinti ištisas etnines grupes.[19][20]

1945–1946 m. Niurnbergo procese buvo pagrindinio JAV prokuroro Robert H. Jackson padėjėjas.[1] 1947 m. parengė įstatymo dėl baudimo už genocidą projektą, kuris 1948 m. gruodžio 9 d. beveik be pakeitimų buvo priimtas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje kaip Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį.[1]

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 Raphael Lemkin. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
  2. 2,0 2,1 „Coining a Word and Championing a Cause: The Story of Raphael Lemkin“. Holocaust Encyclopedia. United States Holocaust Memorial Museum. Suarchyvuotas originalas 2023-06-23. Nuoroda tikrinta 2021-09-23.
  3. „Raphael Lemkin and the Genocide Convention | Facing History & Ourselves“. www.facinghistory.org. 2020-05-12. Suarchyvuotas originalas 2023-07-20.
  4. 4,0 4,1 4,2 Kornat 2010, p. 55.
  5. Dan, Stone (2008). The Historiography of Genocide. Palgrave MacMillan. p. 10.
  6. 6,0 6,1 Power 2002, p. 20.
  7. Szawłowski 2005, p. 102.
  8. 8,0 8,1 Schaller & Zimmerer 2009, p. 29.
  9. 9,0 9,1 9,2 Loeffler, James (2017-07-03). „Becoming Cleopatra: the forgotten Zionism of Raphael Lemkin“. Journal of Genocide Research (anglų). 19 (3): 340–360. doi:10.1080/14623528.2017.1349645. ISSN 1462-3528.
  10. 10,0 10,1 Madajczyk, Piotr (2023). The Biographical Landscapes of Raphael Lemkin (anglų). Taylor & Francis. p. 68. ISBN 978-1-000-99009-6.
  11. Moses, A. Dirk (2021), „The Many Types of Destruction“, The Problems of Genocide: Permanent Security and the Language of Transgression, Human Rights in History, Cambridge University Press, pp. 169–200, ISBN 978-1-107-10358-0
  12. Moses, A. Dirk (2021). „Raphael Lemkin and the Protection of Small Nations“. The Problems of Genocide: Permanent Security and the Language of Transgression (anglų). Cambridge University Press. p. 140. ISBN 978-1-107-10358-0.
  13. Bartov, Omer; Moses, Direk; Loeffler, James (2022-02-03). „Discussion: Revision to Genocide“. HaZman HaZe (This Time) (hebrajų). Van Leer Jerusalem Institute. Nuoroda tikrinta 2024-06-23.
  14. [9][11][12][13]
  15. Paul R. Bartrop. Modern Genocide: The Definitive Resource and Document Collection. Vol. I. ABC-CLIO. 2014. pp. 1301–1302.
  16. For more information on this period, see Bliwise, Robert. „The Man Who Criminalized Genocide“. Duke Magazine. Nuoroda tikrinta 2014-01-11.
  17. Irvin-Erickson, Douglas (2014 m. spalio mėn.). THE LIFE AND WORKS OF RAPHAEL LEMKIN: A POLITICAL HISTORY OF GENOCIDE IN THEORY AND LAW (Dissertation). Rutgers University. p. 363. Nuoroda tikrinta 2021-10-28.
  18. „Coining a Word and Championing a Cause: The Story of Raphael Lemkin“. Holocaust Encyclopedia. United States Holocaust Memorial Museum. Suarchyvuotas originalas 2023-06-23. Nuoroda tikrinta 2021-09-23.
  19. „What is Genocide?“. Holocaust Encyclopedia. United States Holocaust Memorial Museum. Suarchyvuotas originalas 2023-06-30. Nuoroda tikrinta 2017-02-07.
  20. „Raphael Lemkin and the Genocide Convention | Facing History & Ourselves“. www.facinghistory.org. 2020-05-12. Suarchyvuotas originalas 2023-07-20.
  • Kornat, Marek (2010), „Rafal Lemkin's Formative Years and the Beginning of International Career in Inter-war Poland (1918-1939)“, rinkinyje: Zbiorowa, Praca (red.), Rafał Lemkin: a Hero of Humankind, Polish Institute of International Affairs, ISBN 978-83-89607-85-0
  • Power, Samantha (2002). A Problem from Hell: America and the Age of Genocide. Basic Books. ISBN 0-465-06150-8. (Chapters 2–5). Available at Open Library.
  • Szawłowski, Ryszard (2005). „Diplomatic File: Raphael Lemkin (1900–1959) – The Polish Lawyer Who Created the Concept of 'Genocide'“. Polish Quarterly of International Affairs (2): 98–133.
  • Schaller, Dominik; Zimmerer, Jürgen (2009). The Origins of Genocide: Raphael Lemkin as a Historian of Mass Violence. London: Routledge. ISBN 9780415480260.