Ramananda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Ramananda (skr. रामानन्द = Rāmānanda-) – XIV–XV a. Indijos vaišnavų gurus ir asketas, ramanandžių monastinės tradicijos pradininkas.

Gimė brahmanų šeimoje Prajagoje (dab. Alahabadas). Pradžioje buvo višišta advaitinės Ramanudžos tradicijos sekėjas, aukšto rango šrivaišnavų dvasininkas, bet vėliau apkaltintas ritualine nešvara (nes klajojo kaip asketas). Tada Ramananda įsikūrė Varanasyje ir ten pradėjo savo mokymo liniją. Ramananda neigė kastinius apribojimus ir į savo mokinius priėmė visų kastų, lyčių ir religijų žmones, nes teigė, kad prieš Dievą visi yra lygūs. Ramanandos charizma, šnekamosios hindi kalbos vartojimas, orientacija į paprastus žmonės leido jo mokymui greitai paplisti po Šiaurės Indiją.

Į ramanandžių tradicijos grandinę įtraukiami žymūs Šiaurės Indijos bhaktiniai poetai – Kabyras, Mira Bai, Nanakas.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Rāmānanda.0Bruce M. Sullivan. Historical Dictionary of Hinduism. The Scarecrow Press, 1997.0p. 181