Rabinistinis judaizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rabinistinis judaizmas arba Rabinizmas (heb. „Jahadut Rabanit“ – יהדות רבנית) – judaizmo atšaka, susiformavusi II-VI a.
Fariziejų judaizmas pradėtas praktikuoti po Antrosios šventyklos sugriovimo 70 metais, tačiau galiausiai susiformavęs II-VI a. Rabinistinis judaizmas daugiau dėmesio skyrė Toros įstatymams, kuriuos Mozė perdavė ant Sinajaus kalno, bei mažiau dėmesio skyrė Talmudo interpretacijų nagrinėjimams.
