Rašyba
Rašyba arba ortografija – kalbos ženklų – garsų, jų junginių, žodžių – perteikimo grafiniais ženklais sistema. Taip pat rašyba gali būti įvardinamos raidžių rašymo taisyklės, privalomos visiems tos kalbos vartotojams.[1] Sunormintos kalbos rašyba remiasi sutartinėmis normomis – taisyklinga rašyba, skyryba (įsk. brūkšnelių vartoseną), žodžių rašymo kartu ar skyrium taisyklėmis, didžiųjų raidžių, paryškintų žodžių ar kursyvo vartojimu.
Dauguma nacionalinių ir tarptautinių kalbų turi nusistovėjusią, iš esmės standartizuotą rašto sistemą, todėl jai būdinga mažesnė dialektologinė įvairovė nei šnekamojoje kalboje.[2] Rašyba gali pakisti dėl politinių aplinkybių, kaip tai nutiko su pakitusia amerikiečių anglų kalbos rašyba, lyginant su britų anglų kalba, amerikiečių leksikografui Nojui Vebsteriui pasiūlius įvesti lengvai pastebimus amerikiečių ir britų rašybos skirtumus (pvz., honor ir honour).
Kai kurios tautos įsteigė kalbų akademijas, siekdamos reguliuoti nacionalinių ir regioninių kalbų aspektus, įskaitant jos ortografiją, pavyzdžiui, Prancūzų akademija Prancūzijoje ir Ispanijos karališkoji akademija Ispanijoje. Lietuvoje rašytinės (ir šnekamosios) kalbos politika rūpinasi Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Lietuvių kalbos rašyba pradėta kurti XVI a. Pradžioje buvo linkstama į morfologinę rašybą, vėliau daugiau laikytasi fonetinės. Didelę reikšmę rašybai susidaryti turėjo Augusto Šleicherio, Frydricho Kuršaičio, Antano Baranausko, Kazimiero Jauniaus gramatikos.[1] Dabartinės lietuvių kalbos rašyba įsitvirtino XIX a.-XX a. sandūroje. Jai pagrindus padėjo Jono Jablonskio ir Kazimiero Būgos darbai. 1929–1933 m. nesėkmingai bandyta rašybą reformuoti: atsisakyti nosinių raidžių, suvienodinti ilgųjų balsių žymėjimą, nuosekliau išlaikyti morfologinį principą.[1]
Ortografija, tarptautinis lietuviško žodžio sinonimas, sudarytas iš senovės graikų k. žodžių ὀρθός (orthós 'taisyklingas') ir γράφειν (gráphein 'rašyti').[3]
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Rašyba (VLE)
- ↑ Ammon, Ulrich (2004). „Standard Variety“. Sociolinguistics. pp. 273–283. doi:10.1515/9783110141894.1.2.273. ISBN 978-3-11-014189-4.
- ↑ Orthography