Rūdaičių alkakalnis
Kitos reikšmės – Alkos kalnas (reikšmės).
| Rūdaičių alkakalnis | |||
|---|---|---|---|
  Rūdaičių alkakalnis |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajonas | ||
| Seniūnija | Kretingos seniūnija | ||
| Plotas | 207×141 m | ||
| Naudotas | I tūkstantmetis – II tūkstantmečio I pusė. | ||
| Žvalgytas | 1948, 1992, 1993 m. | ||
| Registro Nr. | 5259 /M150; AR541/ | ||
Rūdaičių kalnas, vad. Alkos kalnu (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 5259, senas registro kodas – M150, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR541) – alkakalnis pietvakariniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Rūdaičių kaime (Kretingos seniūnija), 0,97 km į pietus nuo Rūdaičių tvenkinio, Žibos upelio dešiniajame krante.
Alkakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įrengtas šiaurės vakarų - pietryčių kryptimi pailgoje, natūralioje, 207 m ilgio, 141 m pločio kalvoje. Ji suplokštėjusi, šlaitai nuožulnūs. Viršūnė 50×30 m dydžio, jos centre išlikusi trianguliacijos bokšto vieta. Kalva dirvonuoja, vakariniame šlaite stūkso gelžbetoninis dotas, ženklinants Molotovo linijos vietą.
Teritorijos plotas – 2,9 ha.
0,89 km į šiaurės vakarus yra Rūdaičių piliakalnis, 1,25 km į rytus – Ankštakių kapinynas, 1,3 km į šiaurės rytus buvo Rūdaičių kapinynas.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pasakojama, kad ant priešistoriniais laikais veikė pagonių šventykla – alkas. Esą, žiūrint nuo Alkos kalno, vasaros saulėgrįžos rytą saulė pateka per Nagarbos kalną, o leidžiasi per Rūdaičių pilalę. Seniau kalną iš šiaurės ir šiaurės vakarų pusių supo Alkos pelkės.
1940–1941 m. raudonarmiečiai alkakalnio vakariniame šlaite pastatė vieną iš dotų, sudarančių Molotovo linijos fortifikacinę sistemą. Alkakalnis nuo seno ariamas. XIX a. jo viršūnėje pastatytas trianguliacijos bokštas, kurį XX a. pabaigoje pakeitė trianguliacijos reperis.
1992 m. žvalgė Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas),[1] 1993 m. – Vykintas Vaitkevičius.[2]
1972 m. alkakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR541),[3] 2000 m. įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąrašą (M150), 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.[4]
Padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ant kalno augo keli ąžuolai, po kuriais buvo iš akmenų sukrautas aukuras, kuriame degė šventoji (amžinoji) ugnis.
- Ant kalno gyveno vienas, o ant Nagarbos kalno – kitas milžinas. Jie rankom paduodavo viens kitam kirvį.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. - Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. - F. 28, ap. 1, b. 14
- ↑ Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. - Vilnius: Diemedis, 1998. - P. 95–96
- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - Vilnius, 1973. - P. 138
- ↑ Kultūros vertybių registras: Kalnas vad. Alkos kalnu
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- [http://www.heritage.lt/vak/vako.php?kaim=Rūdai�?ių_km.&valsc=Kretingos_vals.&byla=19&id=5226 Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. - Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. - F. 1, ap. 1, b. 19. - L. 54] Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.