Rūdaičių alkakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Rūdaičių alkakalnis
[[Image:|250px]]

Rūdaičių alkakalnis
Koordinatės
55°55′41″š. pl. 21°10′44″r. ilg. / 55.928166°š. pl. 21.178786°r. ilg. / 55.928166; 21.178786Koordinatės: 55°55′41″š. pl. 21°10′44″r. ilg. / 55.928166°š. pl. 21.178786°r. ilg. / 55.928166; 21.178786
Savivaldybė Kretingos rajonas
Seniūnija Kretingos seniūnija
Plotas 207×141 m
Naudotas I tūkstantmetis
II tūkstantmečio I pusė.
Žvalgytas 1948, 1992, 1993 m.
Registro Nr. 5259 /M150; AR541/

Rūdaičių kalnas, vad. Alkos kalnu (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 5259, senas registro kodas – M150, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR541) – alkakalnis pietvakariniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Rūdaičių kaime (Kretingos seniūnija), 0,97 km į pietus nuo Rūdaičių tvenkinio, Žibos upelio dešiniajame krante.

Alkakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtas šiaurės vakarų - pietryčių kryptimi pailgoje, natūralioje, 207 m ilgio, 141 m pločio kalvoje. Ji suplokštėjusi, šlaitai nuožulnūs. Viršūnė 50×30 m dydžio, jos centre išlikusi trianguliacijos bokšto vieta. Kalva dirvonuoja, vakariniame šlaite stūkso gelžbetoninis dotas, ženklinants Molotovo linijos vietą.

Teritorijos plotas – 2,9 ha.

0,89 km į šiaurės vakarus yra Rūdaičių piliakalnis, 1,25 km į rytus – Ankštakių kapinynas, 1,3 km į šiaurės rytus buvo Rūdaičių kapinynas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasakojama, kad ant priešistoriniais laikais veikė pagonių šventykla – alkas. Esą, žiūrint nuo Alkos kalno, vasaros saulėgrįžos rytą saulė pateka per Nagarbos kalną, o leidžiasi per Rūdaičių pilalę. Seniau kalną iš šiaurės ir šiaurės vakarų pusių supo Alkos pelkės.

19401941 m. raudonarmiečiai alkakalnio vakariniame šlaite pastatė vieną iš dotų, sudarančių Molotovo linijos fortifikacinę sistemą. Alkakalnis nuo seno ariamas. XIX a. jo viršūnėje pastatytas trianguliacijos bokštas, kurį XX a. pabaigoje pakeitė trianguliacijos reperis.

1992 m. žvalgė Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas),[1] 1993 m. – Vykintas Vaitkevičius.[2]

1972 m. alkakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR541),[3] 2000 m. įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąrašą (M150), 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.[4]

Padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ant kalno augo keli ąžuolai, po kuriais buvo iš akmenų sukrautas aukuras, kuriame degė šventoji (amžinoji) ugnis.
  • Ant kalno gyveno vienas, o ant Nagarbos kalno – kitas milžinas. Jie rankom paduodavo viens kitam kirvį.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. - Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. - F. 28, ap. 1, b. 14
  2. Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. - Vilnius: Diemedis, 1998. - P. 95–96
  3. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - Vilnius, 1973. - P. 138
  4. Kultūros vertybių registras: Kalnas vad. Alkos kalnu

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]