Quo vadis (romanas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Quo vadis (pilnas pavadinimas „Quo vadis: Nerono laikų istorija“) − lenkų rašytojo H. Senkevičiaus istorinis-nuotykių romanas, kurio veiksmas vyksta Nerono laikų Romos imperijoje. Romanas pirmą kartą publikuotas 1896 m. Jame per romėnų patricijaus ir barbarų karaliaus duktės meilės istorijos prizmę pasakojama krikščionybės pradžia ir jos idealų susidūrimas su pagoniškuoju pasauliu. Romanas išverstas į daugiau nei 40 kalbų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. pabaigoje Henrikas Senkevičius jau buvo vienu populiariausių Lenkijos istorinio žanro rašytojų. 1896 m. romanas „Quo vadis“ jam atnešė tarptautinį populiarumą ir žinomumą. Apie romano pradžią H. Senkevičius prancūzų archeologui ir kritikui J. A. Boyer d'Agen 1912 m. rašė: „Quo vadis“ idėja man gimė skaitant TacitoAnalus“ …, taip pat − ilgiau pabuvus Romoje. Garsus lenkų tapytojas Semiradskis, kuris tuo laiku gyveno Romoje, buvo mano vadovas vaikštinėjant po amžinąjį miestą ir vieną kartą parodė man koplytėlę „Quo vadis“. Būtent tada ir sumaniau parašyti romaną apie tą epochą“. Romanas pradėtas publikuoti 1896 m. kovo 26 d. laikraščio „Gazeta Polska“. Beveik tuo pačiu metu jį publikavo dar du laikraščiai: „Czas“ ir „Dziennik Poznański“. Tarp romano scenų įkvėpimo šaltinių galima pažinti H. Semiradskio istorinius paveikslus „Nerono puota“ ir „Nerono fakelai“. 1896 m. romanas buvo išleistas Varšuvoje 3 tomais ir greitai išpopuliarėjo. Per pirmuosius 10 metų buvo išverstas bent į 18 kalbų, tarp kurių − arabų ir japonų. 1901 m. pasirodė romano prancūzų ekranizacija. Po 1905 m. H. Senkevičiui skirtos Nobelio literatūros premijos jo kūryba susilaukė dar platesnio dėmesio. 1912 m. „Quo Vadis“ buvo ekranizuotas italų. 1925 m. dar kartą ekranizuotas italų. 1951 m. pasirodė JAV Holivudo ekranizacija „Quo Vadis“, 8 kart nominuota Oskarams, 1985 m. – italų miniserialas, 2001 m. – Lenkijos „Quo Vadis“ ekranizacija.

Apie romaną[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Nerono fakelai“ (aut. Henrikas Semiradskis, 1876 m.)

Romano pagrindinė tema yra krikščionybės iškilimas I a. pradžioje Romos imperijoje. Tačiau romano idėjinės plotmės įpintos į nuotykių kupiną Romos patricijaus Marko Vinicijaus ir pagonių karaliaus duktės, krikščione tapusios Ligijos meilės istoriją. Senkevičius meistriškai vaizduoja Romos imperijos nuosmukį Nerono laikais. Imperatoriaus ir jo dvariškių puotavimus ir ištvirkimą, nesiskaitymą su senais dievais ir liaudies nuomone. Neronas istorijoje yra pagarsėjęs kaip pirmasis krikščionių persekiotojas, kuriems suvertė kaltę už 66 m. Romos gaisrą, kurį esą galbūt pats ir inspiravo, nes jam esą trūko įkvėpimo parašyti poemai apie Trojos gaisrą. Šie istorijų epizodai panaudoti romane.

Romano pavadinimas kilęs iš Šv. Petro klausimo „Quo vadis, Domine?“, kurį Šv. Petras uždavė vizijoje pasirodžiusiam Kristui, kai jis (Šv. Petras) bandė palikti Romą nuo krikščionių persekiojimo. Klausimas „Quo vadis?“ (kur eini?) rodo žmogaus pasirinkimo galimybę naujos krikščioniškosios civilizacijos susidūrime su antikine pagoniškąja. Pagonišką civilizaciją įkūnija gladiatorių kovos, žvėrių draskomi krikščionys, Nerono ištvirkavimai ir žiaurumai, krikščionybę – atlaidumas, susitaikymas ir atpildo aname pasaulyje laukimas, meilė. Krikščionybės pergalę iliustruoja Romos kario Marko Vinicijaus atsivertimas ir užkietėjusio niekšo Chilono Chilonido praregėjimas. Nueinantį pagoniškąjį pasaulį iliustruoja Petronijaus ir Nerono mirtys.

Kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iškart po pasirodymo romanas buvo kritikuotas dėl panašumų į E. Renano, J. I. Kraševskio ir kitų rašytojų knygas. Tarp pavyzdžių buvo minimi Voleso „Ben Huras“, A. Diuma „Aktė“, J. I. Kraševskio „Nerono laikų Roma“. H. Senkevičius gynėsi nuo kaltinimų motyvuodamas, kad naudojosi plačia medžiaga ir skaitęs daug veikalų apie Romos imperiją. Į kaltinimus, kad sekė R. Šatobriano „Kankiniais“, atsakė, kad šios knygos išvis neskaitė.[1] Yra kritikuojamas romano pagrindinių herojų vienpusiškumas. Nors romano pagrindinė tema yra krikščionybės iškilimas, tačiau knygoje išties beveik ignoruotas pirmųjų krikščionių gyvenimo pasaulio vaizdavimas, nors įtaigiai pavaizduoti atskiri herojai: krikščionybės lyderiai Šv. Petras, Šv. Paulius ir krikščionė Ligija. Romane didelis dėmesys skiriamas Nerono ir jo dvariškių pramogų ir puotų aprašymams. Romos anų laikų valdymo sąranka pavaizduota supaprastintai ir perdėtas atskirų asmenybių vaidmuo jos valdyme.[2]

Pagrindiniai veikėjai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Markas Vinicijus (išgalvotas personažas) – Romos karys, tribūnas, senųjų romėnų − kviritų, palikuonis. Petronijaus sūnėnas. Grįžęs iš karų Rytuose įsimyli pamatytą gražuolę Ligiją Aulo Plaucijaus namuose;
  • Ligija, kitaip Kalina (išgalvotas personažas) – barbarų ligų karaliaus duktė, mainais patekusi į Romos nelaisvę ir mirus karaliui joje pasilikusi užmiršta. Ją globoja romėnų karo vadas Aulas Plaucijaus su žmona. Ji praminta Ligija nuo ligų genties. Tikrasis jos vardas Kalina gali turėti aliuzijų su Lenkija (yra slaviškas);
  • Ursas (išgalvotas personažas) – galiūnas ligas, kuris lydi ir saugoja Ligiją. Jo vardas (iš lot. lokys) gali turėti aliuzijų su pirmuoju Lenkijos mitiniu karaliumi Meškumi;
  • Petronijus (istorinė asmenybė) − Nerono aplinkos patricijus, jo patarėjas skonio ir stiliaus klausimais. Estetas, prabangos ir meno mėgėjas;
  • Neronas (istorinė asmenybė) − Romos imperatorius. Pagarsėjęs žiaurumu, nesiskaitymu, motinos ir žmonos nužudymu. Įsivaizduoja save didžiu poetu, dainininku, šokėju;
  • Šv. Petras (istorinė asmenybė) – pirmųjų krikščionių lyderis, Kristaus mokinys;
  • Chilonas Chilonidas (išgalvotas personažas) – graikas apgavikas. Vaizduoja skurdų filosofą, tačiau vienintelis jo troškimas yra praturtėti. Ir tam jis naudoja pačias įvairiausias niekšybes;
  • Eudikė (išgalvotas personažas) – graikė vergė Petronijaus namuose, kuri įsimylėjusi šeimininką;
  • Krispas (išgalvotas personažas) – vienas krikščionių fanatikų, kurio akyse Dievas turi nubausti nuodėmingą pasaulį. Šv. Petras ir Paulius turi jį stabdyti primindami, kad Kristus mokė meilės ir atlaidumo.

Romane veikia kitų herojų, tarp kurių daug istorinių asmenybių: Šv. Paulius, Popėja Sabina, Tigelinas, Aulas Plaucijus, Nerono meilužė Aktė, Seneka ir kt.

Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Romanas prasideda Petronijaus pabudimu iš miego po pietų Nerono laikų Romoje. Jį aplanko sūnėnas, karo tribūnas, tik ką grįžęs iš karų Rytuose Markas Vinicijus, kuris papasakoja apie nepaprasto grožio merginą, kurią matė karo vado Aulo Plaucijaus namuose. Markas Vinicijus prisiekia, kad ją be galo įsimylėjo. Petronijus yra vienas imperatoriaus Nerono favoritų, kuriam Romoje nedaug kas gali drįsti atsakyti. Jis kartu su Marku Vinicijumi apsilanko Plaucijaus namuose. Po apsilankymo jam gimsta planas, kaip gražuolę, kuri vardu Ligija, atiduot sūnėnui. Kadangi Ligija yra barbarų llgų genties karaliaus duktė mainais patekusi pas romėnus, tai teisė į ją priklauso Romos valstybei, o ji tik prisiglaudusi pas Aulą Plaucijų, su kuriuo atkeliavo į Romą nuo imperijos sienų.

Peter Ustinov Nerono vaidmenyje 1951 m. ekranizacijoje „Quo Vadis“

Petronijus pakalba su Neronu apie ligų karaliaus dukterį ir išgauna iš jo įsakymą Ligiją atimti iš Plaucijaus ir atvesti į Nerono rūmus. Ligija yra tapusi krikščione ir jos globėjai iškart įtaria, kad Nerono rūmuose jinai bus pasmerkta ištvirkavimams ir išniekinimui. Jie taip pat įtaria, kad Petronijus su Marku Vinicijumi tai suorganizavo ir tik sau nori pasigrobti eilinę meilužę. Puotos Nerono rūmuose metu Markas Vinicijus bando prisimeilinti Ligijai, tačiau nuo Romos tribūno prievartos ją išgelbsti galiūnas Ursas. Visgi su Nerono leidimu Vinicijus pasiunčia vergų, kad Ligija būtų perkelta iš Nerono į jo rūmus. Benešant belaisvę jinai yra išvaduojama Urso ir draugų krikščionių. Iškart po to Nerono rūmuose įvyksta nelaimė – suserga ir miršta imperatoriaus duktė. Motina Popėja Sabina bando įtikinti imperatorių, kad esą dukterį „nužiūrėjo“ Ligija. Tuo tarpu pas Petronijų prisistato sukčius graikas Chilonas Chilonidas, kuris prisiekia, kad ras Romoje ligų princesę.

Chilonas išsiaiškina, kad Ligija yra krikščionė ir slapstosi kartu su kitais krikščionimis, bei renkasi su jais senose katakombose už miesto. Markas Vinicijus dega iš geismo turėti Ligiją. Chilonas jaučia pavojų, nes tarp krikščionių jis pažino gydytoją Glauką, kurį kadaise išdavė. Apsimetęs krikščioniu ir dvigubu melu apgavęs sutiktą Ursą, jis tikisi, kad galiūnas nužudys Glauką. Markas Vinicijus, Chilonas ir pasamdytas Romos imtynininkas Krotonas apsilanko naktį slaptoje krikščionių maldos vietoje, kur tikėjimą dėsto vyriausiasis „žynys“ Šv. Petras. Pamokslo metu, girdėdamas mintis apie atlaidumą, Chilonas supranta, kad Ursas niekuomet nenužudys Glauko ir jam gresia dideli pavojai. Po maldų Vinicijus, Chilonas ir Krotonas paseka Ligiją ir sužino, kur jos namai. Nors Chilonas ragina pasikviesti į pagalbą daugiau vergų ar pasiimti Ligiją su pretorionų pagalba, Vinicijus pasitiki Krotono galia ir bando ją pagrobti. Ursas nugali Krotoną ir išvaduoja Ligiją iš Vinicijaus rankų sunkiai jį sužalodamas. Chilonas pabėga.

Kitą rytą Ursas atneša Chilonui Vinicijaus raštą su kuriuo Chilonas turi prisistatyti pas tribūną, kuris slaugomas Ligijos namuose. Čia Chilonas yra atpažįstamas Glauko, taip pat ir Urso, kaip apgavikas ir apsimetėlis. Šv. Petro paskatintas Glaukas atleidžia Chilonui už žmonos ir šeimos žūtį, Ursas atleidžia jam už intrigas nužudyti Glauką, Vinicijus liepia nešdintis ir viską užmiršti. Paleistas Chilonas prisiekia, kad jis to neužmirš ...

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Henrikas Senkevičius. Quo Vadis. Vilnius: Vaga, 1991. 467 p.
  2. Henryk Sienkiewicz. Quo Vadis. Barnes & Noble Publishing, 2004. Introduction to the new edition, xx p.