Quikkit Glass Goose
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia suformatuoti pagal Vikipedijoje taikomus reikalavimus. Jei galite, sutvarkykite. |
| Quikkit Glass Goose | |
| |
| Tipas | Bendrosios paskirties biplanas skraidanti valtis |
|---|---|
| Gamintojas | „Rainbow Flyers" (Quikkit) |
| Kūrėjas | Tom Scott |
| Gamybos metai | 1992-2021 |
| Pirmas skrydis | 1992 |
| Vieneto kaina | 32 500 JAV dolerių (2011 m.) |
„Quikkit Glass Goose“ – 1982–2021 m. JAV gaminta Tomo Skoto (angl. Tom Scott) suprojektuota eksperimentinės kategorijos (nesertifikuota) vienomotorė dvivietė skraidanti valtis – biplanas, gaminta Dalase (Teksaso valstija) T. Skoto įkurtos įmonės „Rainbow Flyers" ir pardavinėta kaip savarankiškai surenkamas orlaivis (angl. DIY kit).[1] 2021 m. rugpjūčio mėn. įmonė nutraukė savo veiklą.[2]
„Glass Goose“ sukurtas ankstesnio orlaivio „Sea Hawker“ pagrindu. Pastarąjį 1982 m. sukūrė Garis Legaras (angl. Garry LeGare), gamino ir pardavinėjo jo įkurta įmonė „Aero Gare“, komerciniu pavadinimu „Sea Hawk“, vėliau – „Sea Hawker“. „LeGare“ 1986 m. teises į orlaivį pardavė įmonei „Aero Composites“, kuri po dvejų metų jas perpardavė nesusijusiai įmonei „Aero Composite Technologies“.[3][4]
2011 m. nesurinkto lėktuvo rinkinio kaina buvo 32 500 JAV dolerių.
Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1984 m. spalį Tomas Skotas įsigijo „Sea Hawker" rinkinį. 1986 m. kovo mėn. jis užbaigė orlaivio konstravimą pagal brėžinius. Nebūdamas patenkintu šiuo orlaiviu jis penkerius metus jį tobulino, gerino skrydžio ir stabilumo parametrus. Galutinė konstrukcija pasižymėjo didesniu sparnų plotu, didesniu fiuzeliažu, patobulintą aerodinamika, geresnėmis galimybėmis kilti iš vandens ir į jį leistis (tinkamas eksploatuoti esant iki 0,5 aukščio bangoms).[5] Patobulintą „Sea Hawker" T. Skotas pervadino „Glass Goose" ir 1992 m. įkūrė įmonę „Rainbow Flyers", per kurią pradėjo prekybą šiais orlaiviais su „Quikkit" prekiniu ženklu.[6]
„Glass Goose“ yra konsolinis biplanas su konstrukciškai nesujungtais sparnais, uždaroje kabinoje piloto ir keleivio sėdynės išdėstytos viena šalia kitos. Važiuoklė – įtraukiama, triratė, valdoma hidrauliškai. Lėktuvą varo vienas vidaus degimo variklis, sukantis stumiantį keturmentį kompozitinį žemėje reguliuojamą sraigtą „Warp Drive“.[3][4] Kiekviename iš keturių sparnų sumontuoti flaperonai naudojami ir kaip eleronai, ir kaip užsparniai.
Lėktuvas pagamintas iš kompozitinių medžiagų. Į jį standartiškai montuojami 160–185 AG (119–138 kW) „Lycoming" gamybos varikliai; į atskirus modelius buvo montuojami aštuonių cilindrų 180 AG (134 kW) galios Jabiru 5100 bei „Mazda" gamybos Vankelio varikliai.[3][4]
Specifikacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bendrieji duomenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Įgula: vienas
- Keleivių: vienas
- Sparno mojis: 27 pėdos 0 colių (8,23 m)
- Sparno plotas: 130 kv. pėdos (12 m2)
- Tuščio svoris: 899 svarai (408 kg)
- Kilimo svoris : 1 799 svarai (816 kg)
- Kuro talpa: 70 JAV galonų (260 l; 58 imperiniai galonai) keturiuose bakuose po 17,5 galono.
- Jėgainė: 1 × keturių cilindrų opozicinis keturtaktis oru aušinamas 160 AG (120 kW) galios vidaus degimo variklis „Lycoming O-320“
Skrydžio duomenys
- Greitis:
- Sparno apkrova: 14 svaro/kv. pėdą (68 kg/m2)
- Skrydžio nuotolis: 1200 mylių (1930 km)
- Pakilimui reikalingas takas: 800 pėdų (245 m.)
- Nutūpimui reikalingas takas: 900 pėdų (275 m.)
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Purdy, Don (15 July 1998), AeroCrafter – Homebuilt Aircraft Sourcebook (5th ed.), BAI Communications, p. 231, ISBN 0-9636409-4-1.
- ↑ RAINBOW FLYERS, INC., The Open Database Of The Corporate World, https://opencorporates.com/companies/us_tx/0117581400
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Bayerl, Robby & Berkemeier, Martin (2011), "World Directory of Leisure Aviation 2011–12", World Directory of Light Aviation (Lancaster, UK: WDLA): 116, ISSN 1368-485X.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Tacke, Willi; Marino Boric; et al: World Directory of Light Aviation 2015–16, p. 121. Flying Pages Europe SARL, 2015. ISSN 1368-485X
- ↑ Glass Goose, Pilot Friend, http://www.pilotfriend.com/experimental/acft3/52.htm
- ↑ Purdy, Don (15 July 1998), AeroCrafter – Homebuilt Aircraft Sourcebook (5th ed.), BAI Communications, p. 231, ISBN 0-9636409-4-1