Puziniškis (Ignalina)
| Puziniškis | ||
|---|---|---|
  Puziniškis |
||
| 55°21′11″š. pl. 26°01′41″r. ilg. / 55.353°š. pl. 26.028°r. ilg.Koordinatės: 55°21′11″š. pl. 26°01′41″r. ilg. / 55.353°š. pl. 26.028°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Utenos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Ignalinos rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Linkmenų seniūnija | |
| Gyventojų | 13 | |
Puziniškis – kaimas Ignalinos rajono savivaldybės vakaruose, 6 km į šiaurės vakarus nuo Palūšės, Linkmenų miško pietiniame pakraštyje, Aukštatijos nac. parke. Stūkso Puziniškio piliakalnis, pietryčiuose telkšo Asalnai, pietvakariuose – Asalnykštis, ant kalvos auga Puziniškio ąžuolas, Asalnų ežero pusiasalyje – pušis Asalnų karalienė. Stovi paminklas ir kryžius partizanų garbei.
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Liaudies etimologija vietovės vardą aiškina taip, kad neva kaimą įkūręs Lietuvos didikas Puzinas, čia atvykęs su penkiomis Lietuvos bajorų Lukoševičių šeimomis. Pastarųjų palikuonys esą vis dar tebegyvenantys šiame kaime.[2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tai sena grupinio tipo gyvenvietė, kurios pirmieji gyventojai buvo bajorai Lukoševičiai. 1919 m. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, Puziniškis atsidūrė pasienyje, jį dažnai puldinėjo demarkacinę liniją pažeidinėjantys lenkų legionieriai. 1933 m. vasarą kaimas sudegė.[3]
Po II pasaulinio karo Puziniškio apylinkėse slapstėsi bolševizmui priešinęsi Lietuvos partizanai. Žuvusiųjų partizanų atminimui kaime pastatytas paminklas ir didelis kryžius.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |
|---|---|
| XX a. tarpukaris | Saldutiškio valsčius |
| 1995– | Linkmenų seniūnija |
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | ||||||
| 1905 m.[4] | 1923 m.sur.[5] | 1959 m.sur.[6] | 1970 m.sur.[6] | 1979 m.sur.[7] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|
| 29 | 36 | 30 | 25 | 22 | ||
| 1989 m.sur.[8] | 2001 m.sur.[9] | 2011 m.sur.[10] | 2021 m.sur.[11] | - | ||
| 15 | 11 | 15 | 13 | - | ||
| ||||||
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Informacinis stendas kaime.
- ↑ Miesteliai.lt Archyvuota kopija 2007-12-23 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ 6,0 6,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
Ginučiai – 4 km |
| |||||||||
| Salos – 1 km |
|
||||||||||
| Meironys – 3 km Palūšė – 6 km | |||||||||||
