Puslaidininkinis diskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
SSD – Solid State Drive diskas
mSATA-SSD mit 2 Euro SSD diskas

Puslaidininkinis diskas arba SSD diskas – diskas, kuriame informacija įrašoma ne į magnetinį diskelį, o į keletą sujungtų flash atminties kortelių.

Veikimo principas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

SSD technologija naudoja elektronines sąsajas, kurios suderintos su tradiciniais įvesties/išvesties (I/O – In/Out) būdais, pritaikytais tradiciniams standiesiems diskams.

SSD diskuose nėra jokių mechaninių judančių komponentų. Tai išskiria juos iš elektromechaninių magnetinių diskų (HDD) ar diskelių, naudojančių judančią magnetinę galvutę aplink besisukančią plokštelę informacijai įrašyti ar nuskaityti, kategorijos. Lyginant su elektromechaniniais diskais, SSD diskai yra žymiai atsparesni mechaniniams sukrėtimams, yra daug tylesni, jų prieigos bei uždelsimo laikas daug trumpesnis. Nors 2012 m. SSD diskų kainos krito sparčiai, vidutinė jų kaina vis vien yra apie 8–9 kartus didesnė, lyginant su tradiciniais standžiaisiais diskais.

Nuo 2014 m. dauguma SSD diskų naudoja „NAND“ principu paremtą flash atmintį, kuri leidžia neprarasti duomenų, įrašytų į diską net atjungus maitinimą.

Programinei įrangai, kuriai reikalinga greita prieiga prie duomenų, tačiau nėra svarbi informacija, gali būti skirti operatyviosios atminties (RAM) technologijomis pagrįsti SSD diskai, kurie duomenų po kompiuterio perkrovos neišsaugo. Tokie įrenginiai gali būti maitinami išoriniu maitinimu, pavyzdžiui, baterijomis tam tikrą laiką, jeigu pagrindinis maitinimas dingsta.

Hibridiniai diskai (SSHD) apjungia SSD ir HDD technologijas viename įrenginyje, kuriame įmontuotas kietasis magnetinis diskas bei SSD spartinančioji technologija (podėliavimas). Toks sprendimas gali pasiūlyti našumą, panašų į SSD diskų, naudojantis tam tikra programine įranga.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]