Pučkalaukio pilkapynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pučkalaukio pilkapynas
Puckalaukio pilkapynas2015.JPG

Pučkalaukio pilkapynas
Koordinatės
54°51′25″ š. pl. 25°27′2″ r. ilg. / 54.85694°š. pl. 25.45056°r. ilg. / 54.85694; 25.45056Koordinatės: 54°51′25″ š. pl. 25°27′2″ r. ilg. / 54.85694°š. pl. 25.45056°r. ilg. / 54.85694; 25.45056
Savivaldybė Vilniaus rajonas
Seniūnija Nemenčinės seniūnija
Plotas 3–4 ha
Naudotas VIIIIX a.
Tirtas 1936 m.
Registro Nr. A1265P / AR1460 / 5670[1]

Pučkalaukio pilkapynas – pilkapynas Aukštaitijoje, Pučkalaukio kaime šalia Nemenčinės, prie plento  108  VievisMaišiagalaNemenčinė .

Užima 3-4 ha. 45 pilkapiai (34 į pietvakarius, 11 į šiaurės rytus nuo elektros perdavimo linijos). 5-30 m viens nuo kito. Sampilai nuo 8-10 m iki 10-15 m skersmens (vieno pilkapio skersmuo 18 m), nuo 0,2-0,5 m iki 1,0 m aukščio. Didesnių sampilų pagrindus supa pailgos duobės. Pilkapyno pietvakarinės dalies sampilai lėkšti. Dalis pilkapių buvo suardyta tiesiant kelią (nuardyta dauguma akmenų vainikų; akmenys panaudoti keliui tiesti) ir elektros perdavimo liniją.

Padėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pučkalaukio pilkapynas yra apie 1 km į šiaurės vakarus nuo Nemenčinės bažnyčios, 0,5 km į šiaurės vakarus nuo Nemenčinės kapinių, ~0,1 km į vakarus nuo kaimo vakarinių sodybų, ~0,2 į šiaurę nuo Neries dešiniojo kranto, į šiaurę Nemenčinės-Ažulaukės kelio, miške, Nemenčinės girininkijos 61 kvartalo vidurinėje dalyje, abipus elektros perdavimo linijos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2 pilkapius 1936 m. ištyrė Helena Cehak-Holubovičova. Rado deginitinių kapų. Tyrimų duomenys nepaskelbti. Istorijos ir etnografijos muziejuje išliko lipdytinės keramikos ir žalvarinės antkaklės lankelio fragmentas. 4 pilkapius 19521953 ištyrė Istorijos instituto ir Vilniaus universiteto archeologinė ekspedicija (vadovė Regina Kulikauskienė). Šie pilkapiai buvo pilkapyno vidurinėje ir šiaurinėje dalyje. Sampilai buvo iš smėlio ir akmenų. Jų pagrindus juosė akmenų vainikai. Sampilą nuo pagrindo skyrė tamsios su degėsiais žemės sluoksnis. Rasta degintinių kapų (1-4 kapai pilkapyje). Laidota įvairiose sampilo vietose, nuo 0,19x0,19 m iki 0,2x0,8 m dydžio duobutėse (vieną kapą juosė 0,8 m skersmens akmenų vainikas, ant kito kapo buvo padėtas akmuo). Degintų žmonių kaulai išrinkti iš laužavietės ir sudėti į duobutes (tik viename kape rasta anglių ir degėsių priemaišų), įkapės dažniausiai apdegusios (tik viename kape nerasta įkapių), buvo dedamos virš kaulų. Vyrų kapuose rasta ginklų (įveriamasis ietigalis, įmovinių ietigalių, siauraašmenis pentinis kirvis, peilių), aprangos reikmenų (diržo sagtis, žalvarinių apkalėlių), moterų – papuošalų (žalvarinė balnelinė ir vytinė antkaklė, pastorintais galais apyrankių, įvijų, cilindrėlių, mėlyno stiklo karoliukų), darbo įrankių (geležinių peilių, ylų, molinių verpstukų). Tirti pilkapiai VIII-IX amžiaus, būdingi rytų Lietuvai. Radiniai (62 daiktai) laikomi Istorijos ir etnografijos muziejuje. 1979-aisiais pilkapyną žvalgė MMT.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Objekto Nr. 5670 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.