Prosceniumas

Čikagos „Auditorium Building“ teatro prosceniumo arka. Prosceniumo arka – dekoratyvinis rėmas, dažniausiai stačiakampio formos, žymintis ribą tarp scenos ir žiūrovų salės.

Prosceniumas (sen. gr. προσκήνιον = proskḗnion) – teatro scenos vertikalioji plokštuma, paprastai įrėminama prosceniumo arkos iš viršaus ir šonų bei scenos grindų apačioje. Ji sudaro rėmą, pro kurį žiūrovai stebi vaidinimą. Ši sąvoka artima „ketvirtosios sienos“ konceptui – įsivaizduojamai ribai tarp scenos ir žiūrovų.

Prosceniumas gali būti laikomas ne tik architektūriniu, bet ir simboliniu elementu, atskiriančiu sceninį pasaulį nuo publikos. Kadangi uždanga dažniausiai nusileidžia iškart už prosceniumo arkos, ji įgyja ir fizinę reikšmę – scena gali būti paslėpta nuo žiūrovų.

Prosceniumo scenos struktūra skiriasi nuo kitų tipų – išsikišusios (angl. thrust stage) ar areninės – kur žiūrovai spektaklį stebi iš kelių pusių.

Kilmė

Romėnų teatro planas: 1) scenos fasadas (scaenae frons), 2) kolonada už scenos (porticus post scaenam), 3) scenos aikštelė (pulpitum), 4) priekinė scenos dalis (proscaenium), 5) orkestrinė aikštelė (orchestra), 6) žiūrovų vietos (cavea), 7) pagrindinis įėjimas (aditus maximus), 8) žiūrovų praėjimas (vomitorium). Bosros romėnų teatras, Sirija.

Vėlyvuoju helenistiniu laikotarpiu graikų teatruose proskenijas (gr. προσκήνιον) buvo siaura pakylėta scena, kurioje vaidindavo pavieniai aktoriai, o choras ir muzikantai likdavo orkestro lygyje priešais ją. Už scenos stovėjo skena („palapinė“), vėliau virtusi pastatu, iš kurio aktoriai išeidavo į sceną ir kuris ilgainiui tapo monumentalia akmenine konstrukcija. Graikų teatre proskenijas galėjo atlikti ir dekoracijų laikymo funkciją.

Senovės Romoje scenos erdvė priešais scaenae frons vadinta pulpitum, o jos priekinė dalis – proscaenium.

Graikų ir romėnų teatruose šiuolaikinės prosceniumo arkos dar nebuvo – scena visada likdavo matoma žiūrovams. Tačiau romėnų teatrai buvo panašūs į šiuolaikinius prosce­niuminius, nes publika veiksmą stebėdavo tik iš priekio.

Renesansas

Olimpiko teatras (1585 m.) Vičencoje, Italijoje. Žiūrovų salės ir scenos fragmentas. Šiame teatre nėra prosceniumo arkos – salė ir scena atskirtos tik minimaliai, išlaikant pastato konstrukcinį stabilumą.

Olimpiko teatro scena. Centrinė arka buvo per maža, kad atliktų prosceniumo arkos funkciją šiuolaikine prasme, todėl veikė tik kaip scenos fonas.

Seniausias išlikęs uždaras teatras – Olimpiko teatras Vičencoje (1585 m.) – kartais klaidingai laikomas pirmuoju prosceniumo teatru. Jis buvo pastatytas kaip romėnų teatro atkūrimas pagal humanistų draugijos idėją: scenoje įrengtas paprastas prosceniumas, besileidžiantis iki orkestro lygio, tačiau be prosceniumo arkos.

Toks atviras scenos modelis buvo išimtis. Jau apie 1560 m. Sienoje pastatymuose naudota prosceniumo arka. Ankstyviausias jos pavyzdys nuolatiniame teatre – Farnezės teatras Parmoje (1618 m.). Čia arka, vadinama boccascena („scenos burna“), labiau priminė paveikslo rėmus nei arką, bet atliko tą pačią funkciją – žymėjo scenos ribą ir atskyrė ją nuo žiūrovų erdvės.

Barokas

Baroko laikotarpiu prosceniumo arka tapo svarbia Europos teatro dalimi, įgydavo didelius ir puošnius pavidalus, o pats prosceniumo fasadas ilgainiui paprastėjo.

Įvedus orkestro duobę muzikantams, prosceniumas prarado ankstesnę reikšmę – žiūrovų matymo riba nusileido iki duobės priekio, kurį dažniausiai dengdavo medinė užtvara. Šiuolaikiniuose teatruose ši erdvė paprastai nudažoma juodai, kad nekristų į akis.

Olimpiko teatro interpretacijos

Renesanso laikų romėnų teatro rekonstrukcijoje kilo painiava dėl termino „prosceniumas“ vartosenos italų kalboje. Sekant romėnišku modeliu, scena buvo vadinta „proscenio“, nors kai kurie autoriai klaidingai scaenae frons laikė prosceniumu. Kartais net teigta, kad centrinė scaenae frons arka įkvėpė vėlesnę prosceniumo arkos raidą, tačiau tam nėra įrodymų – spektakliai vyko priešais scaenae frons, o aktoriai tik retai buvo įrėminami centrine arka.

Olimpiko teatro scena driekiasi per visą salės plotį, o ribotas įrėminimo efektas sukuriamas tik lubų konstrukcijų ir šoninių pertvarų. Taigi šiame teatre architektūrinė erdvė skiria žiūrovus ir sceną be tikrosios prosceniumo arkos.

Funkcija

San Fransisko Karo memorialo operos teatre yra didžiulė auksinė pros­ceniumo arka su kabančia uždanga. Scenos priekinė dalis iki orkestro duobės nudažyta juodai ir neišskiriama.

Prosceniumo arka sukuria „langą“ aplink dekoracijas ir atlikėjus, todėl visi žiūrovai mato sceną iš vieno taško. Toks išdėstymas supaprastina vaidybą ir leidžia paslėpti dekoracijas, rekvizitą ar techninę įrangą už užkulisių. Posakis „laužyti prosceniumą“ arba „ketvirtąją sieną“ vartojamas, kai aktoriai spektaklio metu tiesiogiai kreipiasi į publiką.

Šiuolaikiniame teatre tokia scenos struktūra kartais vertinama kritiškai, nes ji palaiko „ketvirtosios sienos“ konceptą ir ryškiai atriboja žiūrovus nuo veikėjų. Alternatyva tapo išsikišanti scena (angl. thrust stage), išsikišanti į salę ir suteikianti artimesnį ryšį tarp aktorių ir publikos.

Prosceniumo atsiradimas svarbus ir šokio istorijoje. Ankstyvieji rūmų baletai vykdavo didelėse salėse, kur žiūrovai supdavo šokio erdvę. Atlikėjai daugiausia dėmesio skirdavo simetriškiems, simboliniams judesių raštams, o šokis dažnai buvo socialinio bendravimo dalis. Prosceniumo scena pakeitė šią tradiciją – ji sustiprino atskirtį tarp atlikėjų ir publikos, skatino labiau koncentruotis į meninį meistriškumą bei choreografinę formą. Tai žymi šokio, kaip savarankiško sceninio meno, raidą. Prosceniumo scenos taip pat sudarė sąlygas taikyti techninius efektus ir scenografiją, iš kurios išsirutuliojo profesionalus užkulisinis darbas.

Kitos teatro scenų formos

• Išilginė scena (angl. traverse stage) – žiūrovai išsidėstę abiejose scenos pusėse.
• Išsikišanti scena (angl. thrust stage) – žiūrovai supa sceną iš trijų pusių; kartais vadinama „prijuostės scena“.
• Scena ratu (angl. theatre in the round) – scena, kurią žiūrovai supa iš visų pusių.
• Juodosios dėžės teatras (angl. black box theatre) – universali patalpa juodomis sienomis, kurioje žiūrovų vietos gali būti perstatomos pagal meninį sumanymą.
• Vietai pritaikytas teatras (angl. site-specific theatre, environmental theatre) – vaidinimai, pritaikyti konkrečiai erdvei, dažnai neįprastose vietose arba netaisyklingai išdėstytose žiūrovų zonose.