Privati karinė kompanija
Privati karinė kompanija, PKK (angl. private military company, PMC) – privati kompanija, teikianti karines ir apsaugos paslaugas. Kompanijų personalas saugo eksploatuojamus naftos ir panašių išteklių telkinius, kompanijas, veikiančias pavojinguose kraštuose (pvz., General Electric, kuri dalyvauja Irako atstatyme), saugo valdininkus ir kitus su vyriausybėmis susijusius asmenis, valdo žvalgybinius lėktuvus ir sraigtasparnius (pvz., vykdant planą „Kolumbija“ kovojant su kokaino gamyba Kolumbijoje).[1] [2] PKK dirba pagal sutartis su kai kurių valstybių vyriausybėmis, apmoko kariškius ir reorganizuoja ginkluotąsias pajėgas Nigerijoje, Bulgarijoje, Taivane, Pusiaujo Gvinėjoje.[3] PKK verslas dabar per metus duoda virš 100 mlrd. JAV dolerių pajamų.[4]
Piteris Singeris (Peter W. Singer), knygos „Korporacijų kariai: Privačiosios karinės industrijos iškilimas“ (Corporate Warriors: The Rise of the Privatized Military Industry) rašė: „Geografiniu požiūriu jos veikia daugiau kaip 50 skirtingų šalių. Jos veikia visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.“ Jis teigia, kad XX a. paskutinį dešimtmetį proporcija buvo 50 kariškių ir vienas kontraktininkas, o dabar proporcija yra 10 ir 1.
Pagal 2008 m. Nacionalinės žvalgybos direktoriaus duomenis privatūs kontraktininkai sudaro iki 29% darbuotojų JAV žvalgybos bendrijoje, kuriems išleidžiama apie 49% personalo išlaidų.[5]
Paslaugos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
PKK teikiamos paslaugos yra analogiškos toms, kurias teikia vyriausybinės ginkluotosios pajėgos bei policija, tik mažesnio masto. Paprastai teikiamos šios paslaugos:
- apmokyti oficialias vyriausybines ginkluotąsias pajėgas,
- papildyti oficialias vyriausybines ginkluotąsias pajėgas trūkstamais specialistais,
- teikti asmens sargybinius svarbiems asmenims,
- saugoti kompanijų valdas, ypač priešiškose teritorijose.
Kontraktininkai, kurie dalyvauja puolamojoje veikloje karo zonoje gali būti priskirti neteisėtiems kombatantams, remiantis samprata, pateikta Ženevos konvencijose ir išplėstai aiškinamose 2006 m. JAV Karinių komisijų akte (angl. Military Commissions Act).[6]
Pavadinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tokių kompanijų kovotojai paprastai vadinami samdiniais (angl. mercenaries), nors šių dienų PKK savo personalą vadina:
- apsaugos kontraktininkais (angl. security contractors),
- privačiais kariniais kontraktininkais (angl. private military contractors) ar
- privačiais apsaugos kontraktininkais (angl. private security contractors).
Tokių kompanijų naudojami pavadinimai:
- privačios karinės korporacijos (angl. private military corporations),
- privačios karinės firmos (angl. private military firms),
- privatūs apsaugos teikėjai (angl. private security providers),
- karinių pasalugų teikėjai (angl. military service providers).
Privačios karinės kompanijos savo verslą apibendrintai vadina privačia karine industrija (angl. private military industry) ar angl. The Circuit.[7][8] Tuo siekiama išvengti stigmos, siejamos su samdiniais. Samdinių samdymas karinių konfliktų istorijoje yra įprastinė praktika.
Personalas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Daugelį kontraktininkų iš Vakarų šalių sudaro karinę tarnybą ginkluotosiose pajėgose palikę kariškiai. Privačių karinių kompanijų verslo didžiulė plėtra XX a. paskutinį dešimtmetį susijusi su tuo, kad paskutinį dešimtmetį, pasibaigus Šaltajam karui, iš ginkluotųjų pajėgų buvo atleista apie 6 mln. kariškių. Kartais ištisi elitiniai daliniai reorganizavosi į privačias karines kompanijas, pvz., buvęs Pietų Afrikos respublikos 32-asis žvalgybos batalionas ar buvusi TSRS antiteroristinė grupė „Alfa“.[9]
Kai kurie komentatoriai reigia, kad neseniai daug kariškių iš daugelio įvairių šalių specialiosios paskirties dalinių perėjo į privačias karines kompanijas, pvz.:
- D. Britanijos SAS[10][11],
- JAV Specialiųjų operacijų pajėgos[12],
- Kanados dalinys Joint Task Force 2.[13]
Daugeliui buvusių kariškių rasti darbą šiose kompanijose nebūna sudėtinga, nes per pažįstamų esamų ir buvusių kareivių tinklus jie gauna informaciją apie galimas darbo vietas.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Vieira, Constanza (2007-07-17). „COLOMBIA-ECUADOR: Coca Spraying Makes for Toxic Relations“. IPS. Suarchyvuotas originalas 2008-01-18. Nuoroda tikrinta 2012-05-06.
- ↑ Private Security Transnational Enterprises in Colombia Archyvuota kopija 2008-04-17 iš Wayback Machine projekto. José Alvear Restrepo Lawyers' Collective February, 2008.
- ↑ Shishkov, Viktor (2009-03-02). „Private military companies to supersede regular armies“. informationliberation.
- ↑ Yeoman, Barry (2003-06-01). „Soldiers of Good Fortune“. Mother Jones. Nuoroda tikrinta 2007-05-08.
- ↑ Priest, Dana (2011). Top Secret America: The Rise of the New American Security State. Little, Brown and Company. p. 320. ISBN 0-316-18221-4.
- ↑ Barnes, Julian E.. (2007-10-15). „America's own unlawful combatants?“. Los Angeles Times.[neveikianti nuoroda]
- ↑ Wheeler, Virginia. The Sun (London) http://www.thesun.co.uk/sol/homepage/news/campaigns/our_boys/3862186/Brits-are-No1-guns-for-hire.html.
- ↑ http://www.circuit-magazine.com/
- ↑ Zabiki, Feliz "Private Military Companies: Shadow Soldiers of Neo-colonialism"[neveikianti nuoroda], Capital & Class, Summer 2007, issue 92 p1-10, Retrieved on 2010-3-22.
- ↑ Crisis as SAS men quit for lucrative Iraq jobs Archyvuota kopija 2008-04-22 iš Wayback Machine projekto., The Daily Telegraph article dated 15/02/2005
- ↑ Soldiers to be allowed a year off to go to Iraq to earn £500 a day as guards Archyvuota kopija 2008-04-22 iš Wayback Machine projekto., The Daily Telegraph article dated 23/05/2004
- ↑ $150,000 incentive to stay in US elite forces Archyvuota kopija 2008-04-22 iš Wayback Machine projekto., The Daily Telegraph article dated 07/02/2005
- ↑ Special forces get pay raise Archyvuota kopija 2007-09-29 iš Wayback Machine projekto., National Post article dated August 26, 2006