Priešradiacinė apsauga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pripetė - Černobylio priemestis po evakuacijos

Priešradiacinė apsauga - civilinės saugos dalis, apimanti radiacinio (branduolinio) pavojaus saugą, kurios tikslas yra apsaugoti šalies gyventojus bei materialines gėrybes, nuo radiacijos pavojaus, taikos ir karo metu.

Pagrindiniai gyventojų priešradiacinės apsaugos principai:

  1. išankstinis gyventojų evakuavimas iš tų rajonų, kuriems gresia užterštumo pavojus;
  2. apsaugos organizavimas vietoje, pačiame užterštumo rajone, o tai laikoma realesniu būdu.

Gyventojų kolektyvinė apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bunkeris - slėptuvė (Singapūre)

Gyventojams apsaugoti nuo išorinio apšvitinimo galima panaudoti įvairius statinius su pakankamai storais perdengimais ir sienomis, t. y. kolektyvines apsaugos priemones – specialias slėptuves bei priedangas, pogrindžius, rūsius, kasinius, gyvenamuosius ir gamybinius pastatus. Statinių apsauginės savybės nevienodos.

Kad radioaktyviosios medžiagos nepatektų į statinius, jie iš anksto hermetizuojami, taip pat įtaisomi filtravimo bei vėdinimo įrengimai.

Per pastatus ir įrenginius prasiskverbusios radiacijos susilpnėjimo koeficientai:

Įrenginio rūšis Radiacijos susilpnėjimo koeficientas, kiek kartų
Gelžbetonio slėptuvės, šachtos, kasiniai Visiškai nepraleidžia
Medžių ir žemės priedangos 100 - 200
Plyšiai ir žeminės, užpiltos žemės sluoksniu:
1. 30 cm storio 40
2. 60 cm storio 100
Pogrindžiai mūriniuose namuose 200 - 300
Rūsiai (pogrindžiai) 40 - 50
Mūriniai pastatai:
1. vienaaukščiai 10 - 15
2. dviaukščiai 20
3. triaukščiai 50
Mediniai namai 3 - 5


Jei nėra filtravimo bei vėdinimo įtaisų, patalpose (įrenginiuose) paliekamos specialios orlaidės. Jos aptraukiamos keliais audeklo sluoksniais, pritaisomi skydai arba langinės.

Gyventojų individuali apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Techninė įranga ir apsauga nuo radiacijos

Be kolektyvinių apsaugos priemonių, nuo radioaktyvių medžiagų patekimo ant odos ir vidun per kvėpavimo organus saugojamasi individualiomis apsaugos priemonėmis. Jos sulaiko radioaktyviąsias alfa ir beta daleles, bet neapsaugo nuo išorinio apšvitinimo gama spinduliais.

Individualių apsaugos priemonių komplektą sudaro:

  • dujokaukė,
  • apsauginiai filtruojantieji drabužiai,
  • guminiai batai,
  • pirštinės.

Atvirų kūno dalių apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dujokaukė

Jei saugos priemonių nėra, vietoj jų galima naudoti raištį iš vatos ir marlės, paprastą kombinezoną nuo dulkių, sportinius drabužius, apsiaustą su gobtuvu, uždarą avalynę, pirštines. Šiuos drabužius galima panaudoti ir nukentėjusiems apsaugoti, teikiant pirmąją medicininę pagalbą. Reikia įsidėmėti keletą taisyklių, kaip elgtis užterštoje teritorijoje.

Gyventojų elgsena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kol nenustatytas tikrasis radioaktyvumo laipsnis, užterštoje teritorijoje reikia elgtis taip, kaip ir pavojingo užterštumo zonoje. Be to, reikia atsiminti, kad, būnant užterštoje teritorijoje, apšvitinimo dozės kaupiasi netolygiai: per pirmąsias 6 valandas – 30 % visos radiacijos dozės, kurią galima gauti toje vietoje (iki visiško radioaktyvios medžiagos suirimo), per pirmąją parą – 47 %, per 3 paras – 58 %, per 30 parų – 73 %.

Apšvitinimo dozės laiko ir gaunamos radiacijos kiekio priklausomybės

Apšvitinimo dozės laikas: Visos radiacijos dozės:
6 valandos 30 %
per pirmąją parą 47 %
per 3 paras 58 %
per 30 parų 73 %

Užterštumo pavojaus laipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vidutinio užterštumo zonoje didžiausias pakenkimo pavojus gresia pirmąsias valandas ir pirmą parą po radioaktyvaus debesies pėdsako atsiradimo,
  • smarkaus užterštumo zonoje – 3 paras,
  • pavojingo užterštumo zonoje – 4 ir daugiau parų.

Vidutinis užterštumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Todėl vidutinio užterštumo zonoje slėptuvėse būti pakanka tik kelias valandas, o paskui galima pereiti į paprastas patalpas. Naudojantis individualiomis apsaugos priemonėmis, atviroje vietoje pirmąją parą galima būti ne ilgiau kaip 3 - 4 valandas. Sekančias paras su apsaugos priemonėmis dirbama tik tose vietose, kur daug dulkių, einant ar važiuojant dulkėta vietove, arba jei oras sausas ir vėjuotas.

Smarkus užterštumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būnant smarkaus užterštumo zonoje, slėptuvėje reikia slėptis nuo 1 iki 3 parų ir tik po to galima Išeiti 3–4 valandoms per dieną; pirmąsias 2 paras būtinai reikia naudotis individualiomis apsaugos priemonėmis.

Pavojingas užterštumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavojingo užterštumo zonoje slėptuvėje reikia būti ne mažiau kaip 4 pirmąsias paras, vėliau su individualiomis apsaugos priemonėmis galima išeiti 3 - 4 valandas per dieną. Prieš įeinant į slėptuvę, atliekamas dalinis sanitarinis apšvarinimas, kad į vidines patalpas nebūtų įnešta radioaktyvių dulkių.

Gyventojų savivalės kontrolė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Užterštoje teritorijoje taip pat negalima savavališkai nusiimti individualių apsaugos priemonių, rūkyti, gerti ir valgyti. Negalima naudotis vandeniu iš atvirų baseinų ir lietaus vandeniu, valgyti maisto produktų, kurie buvo likę neapsaugoti. Apsaugos priemonių konkreti apimtis bei pobūdis, taip pat elgesio režimas priklausys nuo užterštoje teritorijoje susidariusių sąlygų ir bus nustatytas atitinkamų civilinės gynybos štabų sprendimu.