Priešieškinis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Priešieškinis - reikalavimas, kurį byloje kelia atsakovas, atsakydamas į jam pareikštą ieškinį.

Teisė į priešieškinį[taisyti | redaguoti kodą]

Atsakovas Lietuvoje turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo (LR CPK 143 str. 1 d.).

Teismas priima priešieškinį, jeigu:

  • priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą;
  • patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio;
  • tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus.

Pareiškimas ir priėmimas[taisyti | redaguoti kodą]

Priešieškinis pareiškiamas pagal taisykles, LR CPK Kodekso nustatytas ieškiniui pareikšti. Teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama.

Teismas atsisako priimti priešieškinį, jeigu nėra LR CPK 143 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų (LR CPK 143 straipsnio 4 dalis).[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]